A.Stašaitytei – 52-eji: apie pasitraukimą iš televizijos, mylimojo palaikymą ir klausimą sau

Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.
Justė Juškevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Televizijos eterio „liūtei“ Astai Stašaitytei sausio 11-oji yra ypatinga – tądien ji švenčia gimimo dieną. Daugeliui ši šventė tampa puikia proga apsvarstyti dienas, kurios praėjo. Ne išimtis ir televizijos laidų vedėja. Nors pastarieji metai žinomai moteriai nestokojo permainų, kurias priimti ne visuomet buvo paprasta, 52-ąjį gimtadienį pasitinkanti Asta šypsosi – jos gyvenime dabar kur kas daugiau erdvės džiaugsmui smulkiomis kasdienybės detalėmis. O ir planų jos galvoje – ne vienas!

52-ojo gimtadienio išvakarėse A.Stašaitytė su portalu Žmonės.lt kalbėjosi apie nenuspėjamą gimimo dienos šventę, pasitraukimą iš laidos „Duokim garo“, visada palaikantį mylimąjį ir planus vėl nudžiuginti televizijos žiūrovus.

Asta, pernai per gimtadienį darėte kone atvirų durų dieną, tad į jūsų namus patogiu metu galėjo užsukti bičiuliai. O kaip šiemet sutiksite gimimo dieną?

Manau, kažkas panašaus bus ir šiemet. Turėjau norą švęsti Ispanijoje pas bičiulius, bet persigalvojau, supratusi, kad tuomet netekčiau to stebuklingo ryto, kuomet sūnūs dar apsimiegojusią apkabina, ištaria „myliu“ ir linki gražiausių dalykų. Kadangi vyresnėlis iš studijų grįžo gan ilgoms atostogoms, tą rytą būsime visi kartu. O dienos ir planuoti nereikia. Jau gavau kelių draugių žinutes su klausimu, kurią valandą galėsime pasimatyti. Labai laukiu tų susitikimų (šypsosi).

Kokių jausmų vedama žengiate į naujus savo metus?

Man tiesiog smalsu. Įdomu, ką patirsiu, kur pabuvosiu, ką sutiksiu, atrasiu ar suprasiu, taip pat, ką veiksiu ar sukursiu. Rūpi, kur link suks jaunėlio sūnaus kelias, kaip augs santykiai su vaikais, ką išgyvens mano jausmų pasaulis.

Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

Kai kuriems gimtadieniai tampa puikiu metu susimąstyti apie prabėgusius metus. Kokie jums buvo šie metai? Kokių atradimų apie save ir aplinkinius jie teikė?

O, pasistengsiu tai nusakyti. Faktais kalbant, lyg ir nieko ypatingo. Daug tylos. Bet koks atradimas – kai neliko išorinių dirgiklių, kai laiko ir minčių neužėmė darbų gausa, besaikis bendravimas ir skuba, tik tada supratau, koks didelis, spalvotas, intensyvus ir tirštas gyvenimas verda many pačioj. Tai buvo netikėta. Pasirodo, save stebėti, įsiklausyti, ramiai lėtai sąžiningai pasikalbėti su savimi atima daug laiko.

Nenoriu pasirodyti filosofiška ar paslaptinga. Viskas paprasta. Darbų sumažėjo, vaikų namie – irgi, o aš nesistengiau atsiradusios erdvės skubiai kažkuo užkišti. Iš pradžių atrodė keista, bet dabar mane džiugina lėtas pastarojo pusmečio ritmas, ilgi ramūs rytai, atidūs pokalbiai su artimaisiais ir vis besikartojanti mintis: „Tai kokia ir kuo tu nori būti užaugusi, Astute?“ (šypsosi).

Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

O kalbant apie kitus žmones, šie metai teikė progų įsitikinti, kokie svarbūs yra seni geri draugai. Man sekasi per gyvenimą atrasti naujų draugų, bet šiemet į mano gyvenimą grįžo seni bičiuliai. Jie grįžo taip paprastai, lyg vakar būtume išsiskyrę. Šiemet buvo akimirkų, kai man reikėjo vienokios ar kitokios pagalbos, tai tos draugystės man tapo dar brangesnės.

Užsiminėte apie besikartojančią mintį kokia ir kuo norite būti užaugusi. Apie kokius pokyčius svajojate? Galbūt turite penkmečio viziją, kurios norisi siekti?

Penkmečio vizijos neturiu. Stebiu, ką siūlo gyvenimas, stengiuosi išmintingai atsirinkti, suprasti Dievo ženklus, klausyti savo širdies. O norų, žinoma, turiu. Linkiu sau, kad drąsiau leisčiausi į naujas veiklas, būčiau labiau disciplinuota ir atidesnė kitiems.

Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

Šiais metais jums netrūko pokyčių. Prieš kurį laiką pasitraukėte iš laidos „Duokim garo“. Galbūt galite papasakoti, kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Man atrodo, tai buvo taip seniai! Keitėsi formatas, pasikalbėjome, pasitarėme, apsikabinome ir išsiskyrėme. Su abipuse viltimi, kad dar tikrai kartu padirbėsime. Man prodiuserio Sauliaus Basijoko komandoje buvo gera. Jaučiausi mylima, vertinama ir net lepinama. Būtent tokioje atmosferoje galima kurti.

Beje, praeiviai vis dar sustabdo ir klausia, kodėl „nebeduodu garo“. Neslėpsiu, tai labai malonu. Žiūrovai ilgai užkalbindavo gatvėje ar parduotuvėje ir piktinosi, kai dingo laida „Yra, kaip yra“, iki šiol sulaukiu pageidavimų atgaivinti „Šeštadienio rytus“, iki šiol naujai sutikti žmonės cituoja laidas „Tarp mūsų, mergaičių“... Visos tos situacijos leidžia pajusti, kad ir pramogų pasaulyje įmanoma sukurti kai ką vertingo.

Loreta Sungailienė ir Asta Stašaitytė / E.Genio nuotr.

Be jūsų išties sunku įsivaizduoti televiziją... Ar pati jau pasiilgote eterio?

Pirmiausia, ačiū už palaikymą. Labai pasiilgau. Pamenu, kai turėjau savo TV laidų prodiusavimo įmonę, atėjo į darbą nauja mergina, mėnesį kasdien matėmes biure, rašėme scenarijus, ieškojome pašnekovų ir reklamos užsakovų, organizavome, planavome, žodžiu, dirbome. Vienąkart ji atvažiavo pažiūrėti, kaip vyksta filmavimas. Kitą rytą įžengiau į biurą ir ji tarė: „Neįsižeiskite, Asta, bet jūs čia neturite būti, jūsų vieta – filmavimo aikštelėje“.

Ir išties, net kai spaudžia bateliai ar darbas užsitęsia iki 16-os valandų, filmavimų metu aš jaučiuosi laiminga (šypsosi).

Vis dėlto kol kas eteryje jūsų neregime. Tai apie kokias veiklas dabar sukasi jūsų kasdienybė?

Esu radijo stoties XFM savanorė, joje vedu laidą „Mano vardas Meilė“. Taip pat su kolegomis svarstau naujas TV idėjas. Dar buriu komandą sveikatinimosi stovykloms Turkijoje. Planuoju pavasarį ten nusiskraidinti pirmąsias grupes (šypsosi).

Viename interviu esate užsiminusi, kad norėtumėte ir vėl kurti laidą „Viskas!“, kuri buvo transliuota prieš trisdešimtmetį. Kodėl būtent šią laidą? Juk jūsų kraityje ne vienas sėkmingas projektas.

Laida „Viskas!“, prodiuseris Vladas Straupas ir „Balticum TV“ mane užaugino televizijai. Tuo metu tai buvo labai populiari laida. Išsaugojau daug to meto vaizdo medžiagos. Manau, kad panaudojus archyvus, nufilmavus tuos pačius atlikėjus šiandien ir parodžius šių dienų lietuviškos scenos žvaigždes bei jaunus atlikėjus, galėtų būti įdomi laida.

Galbūt jau dirbate prie šio projekto „atgaivinimo“?

Kol kas tebesame archyvinės medžiagos apdorojimo stadijoje. Jei matysiu, kad natūraliai buriasi bendraminčių komanda, kad televizijos domisi šia idėja, su malonumu imsiuosi „Viskas!“ atgaivinimo.

Fotogalerija:

Asta Stašaitytė jaunystėje (9 nuotr.)
+3

Pernai užsiminėte apie širdies draugą, kuriam šou pasaulis nėra artimas. Kaip jūsų mylimasis palaiko jus kasdieniame kūrybiniame procese?

Asmeninį gyvenimą noriu pasilikti sau. Nedetalizuosiu, nesileisiu į smulkmenas. Pasakysiu tik tiek, kad jokios skaudžios patirtys neatėmė iš manęs troškimo mylėti ir būti mylima. Visos patirtys yra man dovanotos pamokos. Pasitikėjimo vyrais aš tikrai nepraradau. Svarbiausia – neprarasti pasitikėjimo savimi. O tam labai gelbsti tikri žmonės šalia. Tikri. Nerandu tinkamesnio žodžio.

Labai džiaugiuosi, kad turiu žmogų, kuris mane palaiko kasdienybėje ir svajonėse, su kuriuo galiu būti atvira ir silpna. Turiu draugų, seserį ir tėvelius, kurie mane tiesiog besąlygiškai myli. Turiu nuostabius sūnus, kurių santykio į mane net apibūdinti nemoku. Tai yra tikras stebuklas (šypsosi).

Šiandien džiaugiatės gyvenimo pilnatve. Kokia didžiausia jūsų gimtadienio svajonė?

Labai noriu, kad išliktų tai, ką turiu brangaus šiandien, kad aš ir artimieji būtume sveiki ir, žinoma, kad pasaulyje baigtųsi karai.

Fotogalerija:

Asta Stašaitytė (61 nuotr.)
+55
Skaitykite daugiau