A.Šurnai būtų suėję 85 – Don Kichotas, Šeputis iš „Giminių“ ir gražiausias pagyvenęs Lietuvos vyras
Kovo 27-ąją legendiniam aktoriui Antanui Šurnai būtų suėję 85-eri. Skaitytojams siūlome prisiminti vieną paskutinių interviu, kurį ši neeilinė asmenybė davė žurnalui „Žmonės“ likus ketveriems metams iki mirties.
Gražiausias pagyvenęs Lietuvos vyras.
“...jeigu taip pavadinsite straipsnį, tada gal ir duosiu interviu...“ – štai taip prasideda ilgokai užtrukusios derybos dėl pokalbio su populiariu teatro ir kino aktoriumi Antanu Šurna, kai jis minėjo 70-metį. Pasižadu. Juokas juokais, bet ne viena moteris užtikrintai pasakytų, kad buvo įsimylėjusi jo suvaidintą Herkų Mantą ar Antaną Šeputį iš legendinių „Giminių“. O gal ne tik personažą, bet ir patį Antaną...
Būtent šitų dviejų dalykų – darbo ir moterų dėmesio – jam, besifilmuojančiam keliuose serialuose bei kino filmuose ir turinčiam devyniolika metų jaunesnę žmoną Birutę, niekada netrūko.
„Apie ką kalbėsimės? Apie meilę? Ekonomiką? Politiką? Viskas jau iškalbėta per gyvenimą“, – gana griežtai pradeda pokalbį aktorius. Jaučiu, lengva nebus...
Kada tapote giliai tikintis?
Buvau labai religingas iki kokių šešiolikos metų. Net fanatiškai religingas. Reguliariai eidavau į bažnyčią, išpažinties, melsdavausi... Gal todėl, kad augau vienas, be tėvo. Jis nuskendo trisdešimt devintaisiais, o aš gimiau keturiasdešimtaisiais. Mano motina – tikra šventoji. Viena visą gyvenimą ir nugyveno, viena mane užaugino. Daug skurdo mačiau, juk aš – pokario vaikas. Studentas būdamas turėjau vienintelį norą – pavalgyti. Paskui atėjau į teatrą, alga – šešiasdešimt rublių. Motina man kokių penkiolika metų siųsdavo pinigėlių kelnėms, marškiniams nusipirkti, nes maniškės algos užtekdavo tik maistui.
Studijos, darbas, naujas gyvenimo būdas – būtent tada manyje kažkas pasikeitė. Pasidariau visiškai abejingas Bažnyčiai ir tikėjimui. Tuo metu įvyko skaudžiausia mano gyvenimo drama: dvejų metukų sūnelis susirgo leukemija. Pusantrų metų traukiau jį iš mirties nagų, gydžiau amerikoniškais vaistais. Prisimenu, viena ampulė kainavo penkiasdešimt rublių... baisūs pinigai tais laikais...