A.Sutkus – apie pirmąją meilę garsiajame „Maratone“, ką baloje matė vaikai ir nuo „tekšt“ išgelbėtą Lietuvos fotografiją

Iki šiol niekur neeksponuotą į balą žiūrinčių vaikų nuotrauką Finansų ministerijos komunikacijos kampaniją sumaniusi Jovita Valeikaitė-La Ferrera su kolega aptiko A. Sutkaus fotoarchyve. „Žmonės labai skirtingai mato prieš kelis dešimtmečius sukurtas nuotraukas ir kaip jos atspindi pokyčius Lietuvoje. Pavyzdžiui, ta trečioji patraukė ir tuos, kurie pastebi progresą, ir skeptikus“, – juokiasi Jovita.

Ką fotomenininkas mano apie šiuos ir anuos laikus, kur mato proveržį, o kas liūdina? Kodėl nepriklausomybės pradžioje apskritai liovėsi fotografuoti ir tik neseniai vėl paėmė fotoaparatą į rankas? Kodėl būtent J. Galkaus portretas jam – gražiausia nuotrauka apie Vilnių, ką iš tiesų baloje bandė įžiūrėti vaikai ir kas fotografuojant „Maratoną“ Lietuvos fotografijos legendą išgelbėjo nuo „tekšt“ – pokalbyje iš A. Sutkaus fotoarchyvo jo namuose, kur darbuojasi fotografės Severina ir Saulė.

„Aš moku archyvą suversti, o jos – sutvarkyti ir dabar jau geriau žino, kas kur šituose stalčiuose yra“, – sveikindamasis juokauja A. Sutkus.

Vis atranda dar nepublikuotų šedevrų

Ant darbo stalo ir visur aplink – vien nuotraukų atspaudai, stalčiai su negatyvais, draugų menininkų dovanos, albumai su A. Sutkaus ir kitų Lietuvos fotomenininkų darbais. Žiūrinėjam juos, bet kalba fragmentiška – A. Sutkaus galerijos Zapyškyje atidarymo išvakarėse jam skambina ir skambina žmonės.

Saulė kažką žymi ant vokų ir ištraukia parodyti vieno garsiausių fotomenininko darbų „Aklas pionierius“ negatyvą. Įdomu, kad būtent „Aklą pionierių“, kaip vieną įspūdingiausių nuotraukų pasaulyje, jai dar paauglei parodė ir apie A. Sutkų papasakojo ne Lietuvoje gyvenantis žmogus.

Nemažai negatyvų dar ritėse, nesudėliotų į atskiras laikmenas, nesužymėtų, nors fotomenininkas atidus datoms, nuotraukų sukūrimo aplinkybėms. Kokio dydžio archyvas? Pasak A. Sutkaus, jeigu kiekvieną „popieriuką“ skaičiuosi, bus arti milijono. Bet ne kiekvienas vaizdas ar negatyvas – nuotrauka, o jų būtų apie kelis šimtus tūkstančių.

Kodėl tik stiprėja susidomėjimas prieš pusę amžiaus sukurtais darbais?

Kaip prisimena fotomenininkas, kūrybiškiausi jam buvo 1958–1963 metai. O tai, kad prieš pusę amžiaus sukurti darbai kelia tokį susidomėjimą, rodo didelį gyvenimo fotografijos gyvybingumą.

Visame pasaulyje garsi Vokietijos „Steidl“ leidykla rengia jau penktą A. Sutkaus albumą darbiniu pavadinimu „Pravda“. Fotomenininko žodžiais, iš pašaknų teko partiją kelti.

O štai tokių vaikų nuotraukų, kaip „Steidl“ išleistame albume „Children“ (liet. „Vaikai“), A. Sutkus sako, nebepadarytų: „Nebegalima. Ir paneles uždrausta fotografuoti nepaklausus, ar pilnametės.“ Kad ir kaip būtų, prie balos fotografuotų vaikų iš veidų neatpažintum, tad nuotrauką buvo galima plačiai naudoti.

Ką baloje matė vaikai

„Šita nuotrauka ir man patinka, – pripažįsta A. Sutkus. – Ir aišku, į ką tie vaikai žiūri: kaip veidrodyje baloje mato savo atspindžius vandenyje. Atsimenu, pamėtėjau: „Ar Amerikos nematot?“ O jie: „Turi matytis?“ – „Taigi taip, nes Amerika – kitoje Žemės rutulio pusėje!“

Kaip prisimena A. Sutkus, tuomet fotografuoti į Alytų vyko iš ligoninės, kurioje jam buvo skirti vaistai ir po jų tarsi dešimčia metų atjaunėjo: „Paskambinęs pasidžiaugiau savo daktarei, o ji liepė bėgti iš ligoninės kuo greičiau, susigalvojus priežastį, kad reikia išvažiuoti į užsienį ar kur nors, ir „jokių tų vaistų, nes dar reikės operuotis“. Kad ir kaip būtų buvę, tuomet jie man suteikė jėgų: ne tik Alytuje fotografavau, bet ir grįždamas stojau, stojau, stojau fotografuoti.“

Dar sekundė, ir būtų buvę tekšt Lietuvos fotografijai

Nuo vaikų pereiname prie garsiojo „Maratono“. Ant fotografo stalo – iš Taivano atkeliavęs ten leistas albumas, kurio viršelyje – tas pats A. Sutkaus kūrinys. Kodėl jis toks garsus?

Apie tai, kad „Maratoną“ savo meno kūrinių kolekcijai įsigijo Eltonas Johnas, fotomenininkas net neužsimena. Pasakoja: „Garsus todėl, kad savo universitetinę meilę Ireną rizikuodamas gyvybe fotografavau! Bendrabutyje, kur tuomet studentai gyveno, mane vyrai diržais prisirišę laikė, nes norėjau persisvėrusią tarsi iš gatvės viršaus nufotografuoti, o krano tai nebuvo. Virš gatvės gal kokias 5–6 sekundes iškišę mane bandė išlaikyti. Jie bijojo, ir aš bijojau, tad gal tik keturis kadrus spėjau padaryt ir sušukau: „Traukit atgal!“ Dar sekundė, ir būtų buvę tekšt Lietuvos fotografijai.“

Kur dabar garsiojo „Maratono“ herojė? Pasak A. Sutkaus, su sūnumi gyvena Prancūzijoje, kelis kartus kalbėjosi telefonu.

Pasirodo, ne apsivalgyti, ne girtuokliauti, ne rūkyti, ne kas kita, bet palikti meilę – didžiausias griekas.

„Aš ją labai mylėjau ir ji mane – labai. Kai klausiau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, koks mano didžiausias griekas sovietmečiu, sakė: „Kad šitą mylimąją palikai.“ Pasirodo, ne apsivalgyti, ne girtuokliauti, ne rūkyti, ne kas kita, bet palikti meilę – didžiausias griekas.

Prof. J. Galkus – kaip Vilniaus portretas

Grafiko, plakatisto J. Galkaus nuotrauka, kurioje profesorius nufotografuotas žiūrintis į savo plakatų parodos afišą, A. Sutkui – viena jo geriausių apie Vilnių. Nes Vilnius – ne tik stogai, architektūra. Vilnius, visų pirma, yra žmonės.

„Su J. Galkumi gerai sutardavome, jis mums darydavo daug plakatų, o šioje nuotraukoje prie Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pats žiūri į savo plakatą. Net data matyti kvietime. Atsimenu, ėjom per miestą, fotografavomės. Kažkas išliko, kažkas pasimetė, kažką Saulė dar suras...“

Vilnius, visų pirma, yra žmonės.

Ar Vilnius labai skiriasi nuo miesto, į kurį 1958 metais A. Sutkus atvažiavo studijuoti, su „nuotykiais“ baigęs Kauno rajono Ežerėlio vidurinę mokyklą? Anot fotomenininko, per pastaruosius 30 metų išorinių pokyčių tikrai buvo ir nemažai jų – į gera. Tik tuos pokyčius daugiau darė verslas, o ne valstybė. Kita vertus, verslas kartais tiek erdvės užima, kad nebelieka vietos žmonėms prasilenkti ar šaligatviu su ratukais pravažiuoti.

Kur mes buvom ir ko tylėjom?

Kai kalbame apie miestų atnaujinimą, akcentuojame ir jų pritaikymą judantiems vežimėliais, tėvams su mažais vaikais, vyresnio amžiaus žmonėms. A. Sutkus be pagalbos kol kas negali laisvai judėti mieste: „Turi lydėti žmonės, kad vieni neštų vežimėlį, kiti padėtų eiti. Dar nepakankamai draugiškas Vilnius, kad jame visi galėtų gerai jaustis. Man draugiškos tik mano namo sienos, mano kiemas, mano šunys ir katinai.“

Lietuva niekada taip gerai negyveno, antra vertus, kai kur savo rankomis naikiname tai, kas svarbu: „Kur mes buvom ir ko tylėjom, kai buvo nuspręsta, kad skaičiai lems, kurios mokyklos išliks? Juk ir dėl vieno vaiko kartais gal reikia penkis mokytojus laikyt. Aš Salake esu padaręs gerą dešimtį darbų, kurie apkeliavo pasaulį. Uždarė ten mokyklą, o buvo kultūros centras. Kas važiuos gyventi į Salaką? Ko caras nepribaigė, mes savo rankomis žudom.“

Mano herojus mirė: buvo paniekintas, sutryptas, neteko darbo, prasigėrė, nuskurdo, emigravo

Paklaustas, kokias savo nuotraukas vertina labiausiai, fotomenininkas atsako: „Turbūt geriausios tos, kurias pamačiau, bet nepadariau.“

Viena iš tokių pamatytų ir nepadarytų leidžia bent iš dalies suprasti, kodėl Lietuvos fotografijos legenda nustojo fotografuoti.

„Tai buvo pirmų nepriklausomybės metų akimirkos Dusetų skuduryne. Į jį užėjo švariai apsirengusi jauna mama, vedina dvynukėmis, ir tarp drabužių po eurą ėmė ieškoti dar tinkamų. Ta situacija, tas vaizdas mane sukrėtė. Turbūt mūsų gyvenime kažkas iš tiesų blogai, jei norėdamas nufotografuoti ne asocialaus, o paprasto, padoraus žmogaus kasdienybę suvoki, kad jam tai – pažeminimas.

Nustojau fotografuoti, nes mano herojus mirė: buvo paniekintas, sutryptas, neteko darbo, prasigėrė, nuskurdo, emigravo.“

Vis dėlto, kai lankėmės, A. Sutkus fotografavo. Prisikėlė herojus? „Tikriausiai atleidau“, – rupiai nuskambėjo, be kam, už ką ir kodėl.

Susidoroti = ignoruoti: negirdėti, nematyti žmogaus

„Su žmogumi susidoroti nesudėtinga, o šiais laikais pakanka būti abejingam: ignoruoti, negirdėti, nematyti, – sako fotomenininkas. – Ne kiekvienam kaimas atidaro jo vardu pavadintą galeriją, kaip man pasisekė. Medalius iškovojusio sportininko laukia automobilis, premija, renta, o menininkas grįžta – kartais neturi pinigų taksiui namo parvažiuoti. Gerai, jeigu jo darbus užsienyje perka. Tačiau štai mano parodos iš užsienio grįžo – visos dėžės namie sukrautos, praėjimai užgriozdinti, nėra kur darbų dėti. Pasiprašiau Vilniaus mero patalpų, tai pasiūlė drėgname fotografijos galerijos rūsyje laikyti, jei susitarsime „abipusiai naudingu pagrindu“. Beliko priminti merui konkursą, skelbtą Paryžiuje, kuriame buvo pažadėtas milijonas atsakiusiam į klausimą, kas buvo miesto meras Honoré de Balzaco laikais. Rašytoją žinojo visi, o kas tuomet buvo meras – niekas. Milijonas liko neatiduotas.“

Pervertintų nebūna

Koks jausmas jaukesnis – kai esi nepakankamai įvertintas ar kai pervertintas? Fotomenininko įsitikinimu, pervertintų nebūna: „Dabar juk Lietuvoje daugybė nepatenkintų – nuo abituriento iki prezidento. Tai reiškia, mes per mažai vienas kitam pasakome gerų žodžių. Paimk telefoną, paskambink, pasakyk, kad prisiminei; susitikęs paklausk, kaip sekasi, bet ne formaliai ranką tiesk. O nepakankamai įvertintas – tai normali būklė. Tuomet nesi skolingas.“