Iš širdies – toks santykis su muzika jungia tėvą ir sūnų. Nors Ovidijus visuomet žinojo, koks muzikalus yra Adomas, niekada nevertė jo muzikuoti. Nors išgirdęs pirmuosius jo kūrinius suprato, ką tai reiškia Adomo ateičiai, neskubėjo stumti, bet bandė išaiškinti pramogų verslo niuansus. O dabar, atrodo, tėčio ir sūnaus didžiavimasis vienas kitu veda ir į bendrą sceną.
Ovidijau, vos susitikus pažvelgėte į laikrodį ir tarstelėjote: „Adomas kiek kitaip supranta laiką.“ Ką turėjote galvoje?
Ovidijus: Aš daugiau planuoju į priekį. Jeigu esu ką nors suplanavęs, pradedu tam rengtis iš anksto. Adomas taip neskuba – viską daro žaibu. Jaunimo gyvenime viskas greičiau. Jie taip dažnai į laikrodį, atrodo, nežiūri, o aš vis dirst – jau reikia eiti, dirst – jau turiu kažkur būti. Tarsi pagal iš anksto sudėliotą planą.
Adomas: Bet daug priklauso ir nuo žmogaus charakterio – vienas mėgsta viską planuoti, o kitas elgiasi ekspromtu. Aš esu iš pastarųjų. Jeigu jau kalbame apie laiką... Mane labiausiai erzina stovėti miesto kamščiuose (juokiasi). Būtent tada atrodo, kad laikas eina be prasmės. Visiškai. Kartais net pasirenku ilgesnį kelią, kad tik nereikėtų stovėti spūstyse.