Advokatas Vaidas Mackonis: „Skaudžiausi dalykai mane patobulindavo“

Atidžiai rūpinatės savo sveikata – štai net gazuotas vanduo neįtinka?

Ir taip, ir ne. Esu išbandęs jogą, Rytų kovos menus, vegetarišką mitybą. Tačiau gyvenimas per trumpas, kad atsisakytum vieno didžiausių malonumų – maisto, be to, viską galima valgyti, svarbu saikas. Kūnas pajunta, bet to reikia išmokti.

Dažnas yra tokio streso būsenos, kad lengva prarasti gebėjimą girdėti kūną, kam saldainis, kam cigaretė yra lengviausias kelias iki tariamo nusiraminimo. Kaip pavyksta jums?

Stengiuosi. Pastaruoju metu atidžiai atsirenku, ko nedaryti, o ką daryti vėliau. Tačiau tokią būseną pasieki po paieškų, o, ko gero, kiekvienam ateina metas, kai pradedi ieškoti prasmės. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas sakė, kad tokiais momentais reikia susirūpinti psichika. Matyt, man reikėjo (juokiasi). Pradėjau ieškoti, štai ir radau – kad reikia JAUSTI. Tai man padėjo suvokti, kad nėra gero ir blogo maisto, galiu gerti ir gazuotą vandenį, bet kitoks man skanesnis.

Pajutau, kad geriausios atostogos – jogos stovykloje, grįždavau tikrai pailsėjęs. Po keturių mėnesių vegetariškos mitybos pasidariau piktas – pavalgiau mėsos. Porą metų nevartoju alkoholio, pajutau, kad man įdomu, o kaip būna gyvenant kitaip. Važiuodamas į treniruotę visada pajuntu, ką noriu daryti, – nesusidarau plano. Tai palyginčiau su mistiniu laimės pojūčiu. Štai važiuoji rytą į darbą ir jautiesi laimingas – panašu į euforiją. Ir kodėl tas jausmas netrunka visą dieną, o vos pusvalandį? Pajutau, kad nereikia galvoti „kodėl?“ – tiesiog mėgautis.

Nebijokite, nesu pamišęs, tiesiog daug ką gyvenime esu perėjęs, išgyvenau ir depresinių būsenų. Patirtis išmokė į blogus dalykus pažiūrėti kitu kampu – išties randi pliusų. Kai peržvelgiu praeitį, suprantu, kad skaudžiausi dalykai suteikdavo impulsą gėriui, jie mane patobulindavo.

Kokio gilumo, bjaurumo buvo jūsų gyvenimo duobės?

Jos susijusios su santykiais. Skyriausi du kartus. Bet esu trečią kartą vedęs! Geriausia mokytis santykių iš tėvų šeimos, o aš tokios neturėjau. Kas nutinka, kai santykių mokaisi iš knygų, – pradedi juos idealizuoti. Susikuri paveikslą, bet gyvenimas teka sava vaga, užplūsta nusivylimas, pradedi su savo žmogumi nesusikalbėti. Gal kaltos patirtys, kurios mane privertė užsisklęsti, nemokėjau reikšti jausmų – todėl skyriausi. Viliuosi, kad turiu šansą ištaisyti savo gyvenimo klaidas: turiu dvejų metų dukrą ir mėnesio sūnų.

Nežinia, kiek reikšmingos patirtys vaikystėje, bet dažnai pagalvoju, kad augau be tėvų. Tėvas anksti paliko mamą, o ji daugiau gyveno savo gyvenimą, aš buvau paliktas auginti seneliams.

Kodėl paliktas – gal jaukiai padėtas?

Vaikystėje, pamenu, vis ko nors laukdavau, pavyzdžiui, mamos, tad nežinau, ar tai reiškia, kad buvau saugiai padėtas. Močiutė mane mylėjo, bet buvo griežta. Neleisdavo lankyti sporto būrelių. Iki mokyklos augau vienkiemyje, vasarą atgaiva būdavo atvykstantys poilsiautojai, kažkodėl su dukromis. Tad mergaitės buvo mano draugės nuo laiko kaime, darželyje, paskui – ir mokykloje. Kiti berniukai dėl to šaipydavosi.

O kaip šiandien jaučiatės stereotipiškai vyrišku laikomame teisės pasaulyje?

Gerai ir stipriai. Gal padėjo patirtis įvairiausioje veikloje – nuo darbo muitinės inspektoriumi studijų metais iki diplomatinės tarnybos Užsienio reikalų ministerijoje. Aš iki advokatūros atėjau neįprastu keliu, pirmas mano išsilavinimas – inžinerinė geologija.

Pajutau – ir vėl! – kad profesionalumo stadiją sudaro ne tik profesinės žinios. Labai svarbu pasitikėjimas. O jis pelnomas ne tik puikiu rezultatu, bet ir bendravimu. Paprastai tariant, nereikia kabinti makaronų. Mano darbo kredo: jei byla tikėtina praloština, visuomet siūlau ieškoti kitų variantų, o ne veltis į mūšį ir paskui kaltę suversti teisėjui. Tai vienas pasitikėjimo kūrimo aspektų.

Savotišką pasitikėjimo pamoką gavau keistomis, net juokingomis aplinkybėmis. Gūdžiu praėjusio amžiaus paskutiniu dešimtmečiu su bičiuliais iš Anglijos pradėjome į Rusiją vežti žigulius. Iš kur Anglijoje žiguliai – visiems mįslė, logikos čia nėra, tiesiog tokia buvo realybė.

Škotijoje mūsų varomas automobilis sugedo. Pakeleivis parodė avis auginantį ūkininką, kuris mokėjo tuos žigulius taisyti. Nuriedame – kiemas pilnas avių, o didžiulis garažas – žigulių. Pataisė mūsiškius ūkininkas. Įsikalbėjome. Jis sako, kad gali mums pirkti žigulius ir siųsti laivu, o pelną dalijamės per pusę. Mūsų – sovietinių bachūrų – logika iškart pašnabždėjo, kad tai puiki proga ūkininką išdurti. Tokio ketinimo nebuvo, bet, prisipažinsiu, mintis šmėstelėjo – juk buvo gūdus dešimtas dešimtmetis, kai visi vienas kitą tik ir stengėsi išdurti. Bet toli nebūtume ėję, tad sukirtome rankomis ir pradėjome verslą nepasirašę jokių sutarčių. Liudininkės buvo tik avys – daug avių (juokiasi). Ir viskas puikiai vyko, kol pasikeitė rinkos sąlygos.

Tai kuriuo metu pasukote į advokatūrą?

Dar ne tada. Po žigulių sumaniau panaudoti inžinerinės geologijos žinias – užsiėmiau geotechniniais tyrimais. Tačiau gero pelno laukti pritrūko kantrybės, be to, užsimaniau stabilesnio darbo. Pamačiau, kad skelbiamas konkursas į diplomatinę tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje – laimėjau, patekau į techninės pagalbos skyrių, kuris užsiėmė dvišalės ir daugiašalės pagalbos Lietuvai koordinavimu. Buvau vedęs, auginau du vaikus – algos neužtekdavo. Tada pradėjau studijuoti teisę – maniau, kad pravers diplomatiniame darbe. Tuo laikotarpiu studijos nelabai kam buvo įdomios, visi darė pinigus, bet jutau, kad norint kilti aukščiau, reikia žinių. Visgi mano kaip diplomato karjera nutrūko, nes mane pakvietė darbuotis į tuo metu ką tik privatizuotą „Lietuvos telekomą“.

Tuo metu ir gimė svajonė tapti advokatu, nes šis darbas atrodė toks romantiškas. Kaip tik advokatas Česlavas Okinčicas, kuriam iki šiol esu dėkingas už pasitikėjimą, pakvietė dirbti padėjėju. Po poros metų panorau daugiau laisvės, pats spręsti, kada ir kaip dirbti. Išėjau į gatvę su kuprine ant pečių, namuose atsiverčiau užrašų knygelę, pradėjau skambinti pažįstamiems ir… siūlyti savo kaip teisininko paslaugas.

Kadaise išėjote iš samdomo darbo su kuprine ant pečių, šiandien, ko gero, sau to leisti negalėtumėte, nes turite gerai atrodyti. Jums patinka gražiai rengtis, smagu įsigijus naują drabužį, o gal parduotuvės jums – kančia?

Manau, visi žmonės nori gerai atrodyti. Gražu yra subjektyvu. Tačiau subjektyviai gražiai rengtis man patinka. Dažniausiai į parduotuves einame pirkti meilės, aišku, perkeltine prasme. Aš perku emociją. Turiu savo stilių – tiek dalykinį, tiek laisvalaikio. Kuriu stilių sau, nes mane tai džiugina. O kuprinė kelionėje yra nepakeičiamas dalykas.

Jūsų darbe buvo akligatvių, neišspręstų situacijų?

Profesijoje viskas išsprendžiama, ypač kai dirbi su gera komanda. Jei būčiau blogas, neturėčiau klientų pasitikėjimo, o klientų tik daugėja. Šiandien net su buvusiomis žmonomis sutariu, bent jau tais klausimais, kurie susiję su vaikais.

Ar išeina su visais susėsti prie Kalėdų stalo?

Iš dalies taip, bet visų poreikiai skirtingi, be to, vaikų yra daug – be minėtų dviejų trečioje santuokoje, dar turiu 25 ir 24 metų dukras, 20 ir 10 metų sūnus. Net anūkę!

Be to, aš... nebenoriu Kalėdų. Tuo metu noriu pabėgti iš Lietuvos ir grįžti, kai baigsis spūstys, pirkiniai, dovanos, tas šventės kūrimas pro sukąstus dantis. Gyvenimas yra trumpas – nereikia nieko daryti dėl kančios. Jis ir taip kančia filosofine prasme, kuo greičiau tai suvoksime, tuo lengviau gyvensime, nesitikėdami ko nors minkšto, pūkuoto ir balto.

Sakote, kad išmokote nebeskubėti, – tai šiuolaikiniame tempe skamba net kiek arogantiškai. Patarkite, kaip neskubėti.

Neprisiimti įsipareigojimų, kurių negali įvykdyti arba tiesiog nenori prisiimti.

Jie patys ateina!

Jei į tavo namus kas nors ateina, gali jo neįsileisti – taip ir dėl įsipareigojimų. Šiandien ramybės turiu daugiau nei prieš dvejus ar ketverius metus. Santykiai šeimoje – geriausi iš visų turėtų. Darbe jaučiuosi labai gerai. Nežinau, ar tai susiję su tuo, kad šio to išmokau savo ieškojimuose, ar kad pakeičiau požiūrį, ar kad sutinku puikių žmonių, o gal aplankė sėkmė. Kita vertus, sėkmė nėra retas svečias gyvenime, tik nesugebame jo užimti. Prisikuriame planų ir jų laikomės įsikibę, o gyvenimas atveria vartelius, pro kuriuos žengę sėkmę pasiektume greičiau. Tai ir eik, neužsispirk kaip ožys (juokiasi).