Afrikiečių kino revoliucionieriaus Djibrilpo Diopo Mambéty sūnus Teemouras: „Jis nesistengė būti niekieno kito versija“

Pakalbėkime apie „Kino pavasaryje“ rodomus jūsų tėvo filmus „Touki Bouki“ ir „Hienos“. Visų pirma, ką reiškia filmo pavadinimas „Touki Bouki“?

„Touki“ reiškia keliauti, o „Bouki“ yra hiena. Sudėjus šiuos du žodžius – keliaujanti hiena. Hiena – gobšumo, skurdo simbolis. Tai gyvūnas, kuris vis eina ieškoti vietos, kurioje žolė žalesnė, ji vis migruoja ieškodama maisto.

Apie ką yra šie du filmai?

„Touki Bouki“ istorija yra apie jauną porą, kuri nori palikti savo gimtinę ir vykti į Paryžių. Jie nusprendžia pavogti pinigų savo kelionei. Tai – pagrindinė istorijos linija. Šis filmas afrikietiškame kine sukėlė tikrą revoliuciją: jo estetika, socialinių problemų vaizdavimas. Tai nėra tas filmas apie kurį gali kalbėti paprastai ar paprastai jį paaiškinti. Visų pirma, žmonėms reiktų jį pamatyti. Pamačius šį filmą daugumą ištinka šokas. Ypač, kai jie supranta, kad filmas baigtas kurti 1973 metais, o jo biudžetas vargiai siekia 25 tūkst. eurų.

Na, o „Hienų“ istorija – visai kitokia. Tai pasakojimas apie keršto troškimą. Filme pasakojama apie moterį, kurią vietiniai jos kaimo gyventojai kadaise gėdingai ištrėmė. Tačiau prabėgus daugeliui metų ji grįžta į gimtinę gerokai praturtėjusi. Ji pasiūlo kaimui padėti jiems išsikrapštyti iš skurdo mainais už tai, kad jie nužudys jos buvusį meilužį, kuris ją išdavė tuomet, kai ji buvo jauna.

Dešimtmečiai praėjo po to, kai šie filmai išvydo dienos šviesą. Kodėl svarbu juos pamatyti šiais laikais?

Geri filmai niekada nemiršta. Mes džiaugiamės galėdami kalbėti apie palikimą, kuriam dabar yra beveik šimtas metų. Jeigu žiūrėtume į kino ateitį – šimtas metų yra niekas. Praėjus amžiui žmonės žiūrės 2000-aisias kurtus filmus, juk kiekviena juosta yra kultūrinis palikimas. Pažiūrėti gerą seną filmą taip pat yra puiki kino mokykla.

Kokią žinutę šie du filmai siunčia pasauliui?

„Touiki Bouki“ visų pirma siunčia laisvės žinutę. Antra, jis moko orumo, savo aplinkoje įžvelgti teigiamus dalykus, „Hienos“ pasakoja apie korupcijos ir pinigų galią.

Jūsų tėvas yra vadinimas afrikietiško kino revoliucionieriumi. Kodėl?

Kinematografiškai jis buvo visiškai laisvas. Jis nesistengė būti niekeno kito versija. Jis – tiesiog turėjo papasakoti aktualumo faktorių turinčias istorijas ir tai padarė savaip. Jis niekada nesistengė nieko atspindėti, manau, kad tai ir yra revoliucija. Kur tu bebūtum ir ką bedarytum, didžiausias tavo iššūkis – pasauliui pateikti kažką aktualus, vietoj to, kad kažką kopijuotum .

Kaip jūsų šalis pasikeitė prabėgus dešimtmečiams, po šių filmų išleidimo?

Ji prasiplėtė, tačiau dabar joje daug mažiau vietos. Populiacija didėja, miestai didėja. Manau, kad dabar pagrindinis mūsų šalies iššūkis – vystyti ekonomiką, socialinį teisingumą.

Jūsų tėvo gyvenime didelę dalį užėmė muzika. Jūs pats esate kompozitorius. Ar galėčiau pasakyti, kad jūsų šeimoje aiškiai jaučiamas muzikos genas?

Jeigu toks genas egzistuoja, manau, kad jis tikrai egzistuoja mūsų šeimoje (juokiasi). Mano tėvas labai mylėjo muziką. Jis tikrai galėjo būti muzikantas. Mano dėdė, jo jaunesnis brolis – kompozitorius, dainų rašytojas. Jis – nepaprastas nepaprastas menininkas. 

Teemourai, kodėl pats pasirinkote muzikanto kelią?

Aš mėgstu suteikti gyvenimą dalykams, kurie yra mano galvoje. Tokiu pačiu principu aš rašau, tokiu pačiu principu kuriu filmus. Kurti filmus, muziką, rašyti – tai trys būdai, kurie padeda dalykams, kurie yra mano galvoje išvysti dienos šviesą ir paprasčiausiai būti laimingu.

Kokie jūsų asmeniai ateities planai filmų industrijoje?

Mano planas yra daryti tai, ką noriu: nuspręsti sukurti filmą ir pabaigti jį kurti per kelis mėnesius. Nenoriu gyventi taip, kad mano projektai tęstųsi metų metus. Nemanau, kad taip dirbdamas aš galėčiau būti laimingas. Aš noriu būti laisvas. Visų pirma noriu laisvai apmokėti savo sąskaitas. Šis dalykas suteikia galios, daryti tai, ką nori. Tai – mano vienintelis planas (juokiasi).