„AfriKo“ bendraįkūrėja M. Makauskaitė: „Nepastebėdami Afrikos potencialo skriaudžiame patys save“

Afrika ir jos kultūra jums buvo artima jau studijų laikais – Kopenhagos universitete gilinotės į Afrikos studijas. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?

Kai baigiau politikos mokslų bakalauro studijas ir nusprendžiau rinktis magistro, tikrai negalvojau apie Afrikos valstybių kultūras. Nesvarsčiau ir apie tai, ar jos man artimos, tiesiog norėjau kokio nors regiono studijų.

Šalia visų pasirinkimų, galvoje vis sukdavosi mintys, kad nėra gerai tai, jog Lietuvoje kalbama tik apie JAV, Rusiją ir Europos Sąjungą. Pasaulis jomis nesibaigia ir egzistuoja kiti regionai, kurie sparčiai keičiasi. Vienas iš tokių regionų – Afrika. Dabar jau kalbame apie daugiapolį (angl. multipolar) pasaulį, kuriame galios centrai nebėra tokie aiškūs, ekonominės ir politinės galios kinta, tad ryšiai,  bendradarbiavimas su skirtingais pasaulio regionais tampa svarbia tarptautinės politikos dalimi. Europos Sąjungai bendradarbiavimas su Afrika buvo ir yra itin svarbus. Jei norime būti pilnaverčiai jos nariai, turime pažinti ir suprasti šį žemyną.

Taigi, studijas rinkausi pakankamai racionaliai (nors ir mažai kas tuo racionalumu tikėjo), tikrai nesvajojau apie nuotykius tolimuose kraštuose, Afrikos vaikų gelbėjimą ar kitą savanorišką, egzotišką veiklą. Nors, žinoma, ir kitokio žavesio dirbant su šiuo regionu tikrai netrūksta.

Esate „AfriKo“ bendraįkūrėja. Ar idėja įkurti šią organizaciją kilo suvokus ES ir Afrikos bendradarbiavimo svarbą?

Kopenhagos Afrikos studijų centre buvau aš ir dvi lietuvės, tad kartu su jomis pradėjome diskutuoti apie tai, ką prasmingo galime nuveikti Lietuvoje. Racionaliausias ir lengviausias kelias būtų buvęs likti Danijoje ir dirbti vienoje iš daugelio ten jau esančių organizacijų – Skandinavijos šalys išties aktyviai ir daug dirba Afrikoje. Tačiau tuo pačiu žavėjo galimybė kurti kažką visiškai naujo: ne tik naują organizaciją, bet ir veiklos sritį.

Iš tiesų, Lietuva neturėjo istorinių ryšių su Afrikos valstybėmis (jei neskaičiuosime litvakų bendruomenės PAR ir Kazio Pakšto planų įsteigti atsarginę Lietuvą Madagaskare). Jei ir egzistavo, tai nebent minimalūs ekonominiai, vystomojo bendradarbiavimo ryšiai. Taigi, tai tapo iššūkiu ir galimybe. Iš vienos pusės, viską reikia kurti nuo pradžių, iš kitos – neturime neigiamo istorinio krūvio, tačiau nors ir ne vienodo masto, bet turime panašių okupacijos ir kolonizacijos patirčių.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys praėjo daug transformacinių procesų, ieškojo ir vis dar ieško savo vietos pasaulyje bei globalioje ekonomikoje. Panašius procesus išgyvena ir Afrikos valstybės, tik jų iššūkiai, dėl kur kas sudėtingesnių istorinių patirčių, yra didesni.

Su kolegėmis daug apie tai diskutavome ir nusprendėme, kad reikia pabandyti pripildyti šį baltą lapą prasmingomis istorijomis abejose pusėse. Kai kūrėme, dar nežinojome kokios jos bus, tačiau labai aiškiai žinojome, kad nebūsime tradicinė „Afrikos gelbėjimo“ organizacija. Mums buvo ir yra svarbus lygiavertis santykis, partnerystė bei abipusė nauda.

Visgi, kokie yra pagrindiniai „AfriKo“ organizacijos tikslai ir misija?

„AfriKo“ siekia plėsti politinius, verslo ir kultūrinius ryšius tarp Lietuvos bei Afrikos valstybių, skatinti domėjimąsi šiuolaikinėmis Afrikos šalių kultūromis, visuomenėmis ir politinėmis aktualijomis. Mums labai svarbu „racionalizuoti“ viešąjį diskursą apie Afrikos valstybes, todėl jautriai reaguojame į stereotipinį Afrikos vaizdavimą žiniasklaidoje ar humanitarinių organizacijų komunikacijoje – kalbu apie bejėgių vaikų nuotraukas, egzotiškų kelionių pristatymus, kuriuose matomi tik gyvūnai, bet ne vietiniai žmonės ir t.t.

Tai parodo itin siaurą šio didžiulo žemyno dalį, kuriame žmonės ne tik gyvena pilnavertiškus gyvenimus, bet ir kuriasi startuoliai, tarptautiniai verslai. Viso to nepastebėdami skriaudžiame patys save, nes prarandame galimybes kurti abipusiai naudingas partnerystes.

Kokiu būdu stengiatės keisti tą stereotipinį Afrikos vaizdavimą?

Sunkiausia užduotis yra „iškonstruoti“ tai, ką žmonės galvoja, kad žino apie Afriką. Kartais lengviau kalbėti su žmogumi, kuris nežino visai nieko, negu su tuo, kuris paskaitė vieną straipsnį apie teroristinę organizaciją vienos žemyno šalies viename regione ir tuomet užtikrintai kalba apie tai, kad „Afrika kenčia nuo terorizmo“. Būna, kad pavargstame nuo nuolatinio poreikio įrodinėti, kad tai nėra kažkoks vienalytis darinys, o Afrikos regionai ir šalys viena nuo kitos labai skiriasi.

Beje, kiekvienoje valstybėje yra didžiulių skirtumų. Pagalvokime apie Lietuvą – vienokia ji atrodo Vilniaus senamiestyje, kitokia – mažame kaime, kuriame dar yra namų be vandentiekio.

Tuo pačiu galiu pasidžiaugti, kad jau turime tikrai daug partnerių tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, su kuriais galime turėti kur kas adekvatesnį ir gilesnį pokalbį, kai nebereikia praleisti valandos „vaduojant“ žmogų iš sukurtų klišių.

Kam šiuo metu skiriate didžiausią dėmesį?

Šiuo metu didelį dėmesį skiriame ES finansuojamam projektui „Digital Explorers“, kurį įgyvendiname su būriu partnerių Lietuvoje bei Nigerijoje. Esminis „Digital Explorers“ tikslas yra padėti Lietuvos ir Nigerijos IRT (informacinių ir ryšių technologijos) sektoriams susipažinti. Tuo siekiame Lietuvos IRT įmonėse įdarbindami kruopščiai atrinktus IRT specialistus iš Nigerijos organizuodami verslo misijas, konsultacijas.

Tai nėra vienintelė mūsų veikla – vykdome ir tiriamąją bei kultūrinę veiklą. Visai neseniai pristatėme Lietuvos ir Estijos užsienio politikos Afrikos atžvilgiu lyginamąją apžvalgą, o netrukus organizuosime „Afrikos literatūros tėvu“ tituluojamo Chinua Achebe knygos „Sugriūva viskas“ vertimo į lietuvių kalbą pristatymą.

Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie šiandieninį Afrikos vystymąsi ir IRT specialistų kompetenciją?

Kaip ir minėjau, Afrikos šalys viena nuo kitos labai skiriasi. Vienokią situaciją rasime Malavyje, visai kitokią – Nigerijoje ar Kenijoje. Pastarųjų IRT sektoriai išties sparčiai vystosi. Puikus to pavyzdys yra neseniai paskelbta Microsoft naujiena – įmonė steigs technologijų kūrimo centrus, skirtus dirbtinio intelekto ir mašinų mokymuisi (angl. machine learning), vystymuisi Lagose bei Nairobyje. Tai rodo, kad Microsoft vertina šių šalių technologijų bendruomenes ir jų turimą potencialą.

„Digital Explorers“ projekto metu atrenkami jauni IRT specialistai iš Nigerijos darbui Lietuvos IRT įmonėse. Atranka parodė, kad tikrai galima rasti talentingų, technologiškai stiprių žmonių, kuriuos įmonės ir pasirinko darbinti. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad Lietuvos ir Nigerijos IRT sektorių branda skiriasi – programuotojai Nigerijoje būna priversti išmokti dirbti su keletu skirtingų technologijų, bet dažnai neturi gilaus jų išmanymo. Atliepdami šį iššūkį, kūrėme abipusiai naudingą programą – Lietuvos IRT įmonės gauna jiems trūkstamų darbuotojų bei galimybę pažinti naują rinką, o Nigerijos IRT specialistai gali gilinti savo žinias brandesniame Lietuvos IRT sektoriuje.

Visgi, kodėl būtent Lietuvai taip svarbu bendradarbiauti su Afrikos šalimis?

Lietuva yra maža, bet tai nereiškia, kad mūsų šalis nėra stipri ir sumani. Mažai valstybei reikia daug draugų ir partnerių, bet tos draugystės neatsiranda iš niekur, jas reikia kurti. Konkretus pavyzdys – Lietuva užmezgė diplomatinius santykius su gana didele Afrikos valstybių dalimi tuo metu, kai siekė narystės JT Saugumo Taryboje, kadangi reikėjo jų balsų.

Jau minėjau, kad partnerystė su Afrikos valstybėmis yra tikrai svarbi ES darbotvarkės dalis. Lietuvoje mėgstame pasipiktinti, kad štai Ursula von der Leyen savo gairėse skyrė dėmesio Afrikai, bet neskyrė Ukrainai. Vietoje to, kad piktintumėmės, turėtume bandyti suprasti ir prasmingai prisidėti prie klausimų, kurie svarbūs kitoms ES narėms. 

Ekonominiai interesai čia taip pat svarbūs. Afrikos valstybės yra didžiulės, augančios rinkos, kurioms Lietuvos verslai tikrai turi ką pasiūlyti. Tačiau norint pasiūlyti prasmingai, pirmiausia reikia jas suprasti.

Mantę Makauskaitę rugsėjo 6-7 dienomis bus galima sutikti ir jos pasirodymą pamatyti Birštone vyksiančiame festivalyje „Būtent!“.

Diskusijų festivalis „Būtent!“ – tai visiems atviras ir nemokamas renginys, kuriame laukiamas kiekvienas. Čia susitinka verslo, politikos, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti visuomenės nariai. Festivalio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, pilietinį įsitraukimą bei toleranciją skirtingiems požiūriams.