Afrikos muziką tyrinėjantis perkusininkas G.Mačiulskis išleido albumą: jame – 10 metų patirtis
10 metų – tiek truko perkusininko Gedimino Mačiulskio kelionė iki pirmojo įrašyto albumo. Jis, pavadintas simboliškai – „Afrikos būgnai“, tapo pirmuoju įrašytu Lietuvoje, kuriame skamba Vakarų Afrikos kultūros įkvėpta muzika, o G.Mačiulskis – pirmuoju lietuviu muzikantu, profesionaliai tyrinėjančiu šią turtingą muzikos tradiciją, iš kurios vėliau istoriškai kilo gausybė muzikos žanrų.
Lietuvos visuomenei G.Mačiulskis autentiškus afrikietiškus instrumentus, kuriais groja pats, pirmą kartą pristatė prieš 10 m. tuomet pirmajame kultūros festivalyje „Afrikos dienos“, jau tada, pamena, į pirmąsias kūrybines dirbtuves užsiregistravo beveik 200 dalyvių. Toliau sekė kasmetiniai „Africa night“ koncertai su pasaulinio garso Vakarų Afrikos žvaigždėmis, įkurta perkusijos studija „Afrikos būgnai“ ir kelionės į Senegalą, Malį bei Gvinėją.
Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje klasikinės perkusijos specialybę baigusiam G.Mačiulskiui afrikietiškos muzikos, pirmiausia – grojimo djembe būgnu, teko mokytis tarsi kitos kalbos – iš naujo. Muzikantas nuolatos vykdavo pas savo mokytojus, garsiausius šių dienų iš Vakarų Afrikos kilusius perkusininkus, vadinamus djembefola – Babara Bangoura Fakoly, petit Adama Diara ir kitus, į jų pamokas Europos šalyje ir į kūrybines stažuotes Afrikoje.
„Mokytojas reikalingas, kad parodytų, kuria linkme eiti ir apskritai, kur esi, o galiausiai – kaip ant instrumento dėti rankas. Kai atsiranda įgūdžių, plečiasi pažinčių ratas, tuomet gali groti ir su vietiniais Afrikos muzikantais. Žinoma, mokytojas visada padės, net ir pamatyti Afrikos tikrumą. Aišku, galima tiesiog nuvykus apsistoti ir viešbutyje, bet tai labiau sueuropintas variantas, o jei nori pažinti tikrąjį gyvenimą, reikia bendrauti su vietiniais. Pirmas žmogus, kuris gali tai parodyti, yra mokytojas“, – Gediminas Mačiulskis.
Pasak G.Mačiulskio, pas Vakarų Afrikoje gyvenančius mokytojus atvykę mokiniai neretai apsistoja jų šeimose ir gali iš arti pamatyti tradicinę afrikietišką kasdienybę. Dažnai visa arba dalis šeimos kartu groja arba šoka – šokis yra neatskiriama šios turtingos muzikinės kultūros dalis. Tiesa, dėl mokytojo pasitikėjimo tenka pasistengti.
„Turi įrodyti, kad groji rimtai, nes turi išmokti. Juk atvažiuoja skirtingų požiūrių baltaodžių – vieni nori tiesiog pažinti, kiti – išmokti, treti neria gilyn. Pagrindinis įrodymas – dedamos pastangos, kad tai, ką mokaisi, išmoktum. Ir, pavyzdžiui, atvykus kitą kartą, jau pagroti jam tai, ką iš jo išmokai – jo muzikines frazes. Tai yra kaip kalba, taigi turi pradėti kalbėti ne savo kalba. Atvažiuoji kaip svečias ir, jei nori susikalbėti, turi kalbėti ne savo, o tų namų, šeimininkų kalba. Juk ir mums iš atvykėlių visada smagiau išgirsti lietuvišką labas. Taigi, kai mokytojai išgirsta, kad pradėjai kalbėti jų kalba, ima vertinti, kad ne šiaip atvykai praleisti laiko, bet turi tikslą.“
Mokymuisi ir tobulėjimui, pripažįsta muzikantas, pabaigos nėra, o žinias palygina su išmoktais žodžiais. Šiandien jis nusprendė tarsi jau iš išmoktų žodžių sudėlioti sakinius ir taip atsirado pirmasis lietuviškas afrikietiškos muzikos albumas, kurį G.Mačiulskis įrašė per karantiną ir pats vienas sugrojo apie 20 skirtingų instrumentų partijas, jas papildant garsaus prancūzų fleitininko Yann Clery partija ir muzikanto Viktoro Diawaros vokalu. Beje, visi albume skambantys instrumentai – iš G. Mačiulskio surinktos iš Vakarų Afrikos kolekcijos, kai kurie – su gilia istorija, naudoti mokytojų arba gaminti pagal jų brėžinius.
„Anksčiau buvo tokia kasta numu – jie dirbo su geležimi, pradėjo gaminti ir instrumentus. Dabar juos gamina medžio meistrai, jie gerbiami ir tampa autoritetais. Pats turiu vieną djembe, kuri viena pirmųjų pagaminta pagal garsaus perkusininko Babara Bangoura Fakoly brėžinius, su jo apskaičiuotais išmatavimais ir sukurtomis dekoracijomis, kitą djembe, su kuria jis pats grojo 8 metus – tokie instrumentai išties unikalūs ir ypatingi.“
Pasak G.Mačiulskio, instrumentas gali būti gaminamas mėnesį ar kelis, kartais djembe būgnai, kad geriau skambėtų, paliekami džiūti net 10-15 m. „Nėra taip, kad nuvykęs parduotuvėje ar turguje iš karto nusipirksi geros kokybės būgną. Reikia žinoti, ko nori, užsisakyti ir laukti. O pirmiausia – suvokti, kaip būgnas skamba, atskirti jo garsą. Gerą instrumentą gali parodyti ir mokytojas.“
Savo instrumentus lietuvis muzikantas naudoja ir savo pasirodymuose, Ir kūrybinėse dirbtuvėse – nors jie ir jautrūs temperatūros bei drėgmės pokyčiams, sako neketinantis jų saugot tarsi muziejuje: „Su jais grojama, jie skamba ir vis dar atlieka tą pačią funkciją kaip ir atlikdavo pagal paskirtį. Jie turi skambėti ir dovanoti garsą, džiuginti žmones.“
Tiesa, perkusininkas išduoda – pirminė jo svajonė buvo pagerbti savo mokytojus ir albumą įrašyti su jais kartu. Dėl karantino teko viską padaryti vienam, tačiau svajonės lietuvis neišsižada ir tiki, kad įgyvendins ateityje: „Svajoju su kiekvienu asmeniškai įrašyti tą ritmą, kuris man iš mokymosi kelia ryškiausius prisiminimus ir stipriausius pojūčius. Tai bus labai stipru.“
Lietuvoje neretai ši muzika vis dar laikoma egzotiška, o Vakarų Europos šalyse ja ypatingai domimasi – buriasi afrikietišką kultūrą mėgstančios ir vertinančios bendruomenės: „Paryžiuje – apie 50 m., Lenkijoje – apie 20 m., Nyderlanduose irgi seniai. Europiečiai ne tik klauso, bet ir patys groja, ir ne tik tradicinę muziką, bet ir afrobeat bei kitus žanrus. Lietuvoje taip pat susiformavo nuolatinių klausytojų ratas, atsiranda ir naujų, o pastaraisiais metais scenoje pristatyti dar du stiprūs projektai – afrobeat muziką grojantis kolektyvvas „Ojibo“ bei tradicinę afrikietišką ir elektroninę muziką jungiantis „Afrodelic“.
Pačioje Vakarų Afrikoje muzikos tradicija iki šiol labai gyva ir yra neatsiejama svarbių įvykių dalis, ji lydi ir vaiko gimimą, vardynas ir būtinai – vestuves: „Vestuvės vyksta gatvėje, be scenų, sodybų ir restoranų. Ateina visi, kas nori – kaimynai, draugai, giminės, o jų trukmė priklauso nuo šeimos finansinių galimybių – gali būti diena, dvi, o viena įžymi dainininkė surengė mėnesio vestuves. Gyvai groja muzikantai, žmonės šoka, linksminasi – tai yra šventė. Apskritai tai nėra grojimas prie laužo kažkur džiunglėse, kaimuose grojama per dideles šventes dažniausiai centrinėse aikštėse, vyksta festivaliai, miestuose – koncertai muzikos klubuose.“
Muzikantas išduoda – Vakarų Afrikos patirties lydimose svajonėse – ne tik įrašai su mokytojais, bet ir naujos formos afrikietiškai muzikai suskambėti naujai, pavyzdžiui, kartu su pučiamųjų orkestru. G.Mačiulskis sako turintis idėjų dar keliems albumams, o paklaustas, kodėl vis dėlto Afrika, sako jau neieškantis atsakymo – renkasi tiesiog groti tai, kas traukia – tuomet jaučiantis, jog širdis atsiveria ir galintis duoti žmonėms tai, ką mes turime didžiausią – savo meilę.