Agentūros „Fashion Bloc“ įkūrėja Ieva Zubavičiūtė: „Mados pasaulis man visuomet buvo artimas“

Kokie keliai jus atvedė į mados pasaulį?

Mados industrija yra daugiaveidė. Žavėtis ja, stebėti iš tolo – nuostabu, gali pagauti įkvėpimas, bet dirbti joje – visai kas kita.

Mados pasaulis man visada buvo artimas kaip vartotojai. Dar dirbdama žurnaliste stengiausi rasti su mada susijusių temų tuo metu dar neegzistavusioje mados žurnalistikos srityje Lietuvoje. Tačiau bėgant laikui nusprendžiau rimčiau pažiūrėti į savo pomėgį ir paversti jį profesija, suderinti savo žurnalistinę patirtį su mėgėjišku susidomėjimu mada. Taip 2011 metais atsiradau Londone, ten įgijau mados žurnalistikos magistro laipsnį. Žinoma, išsikovoti vietą mados industrijoje sunku, tai – nesibaigiantis procesas.

Kai atvykau į Londoną ir vėl tapau studente, man jau buvo 27-eri. Siekiau jau trečio aukštojo mokslo diplomo, tačiau kito kelio persikvalifikuoti nemačiau. Jaučiau vidinį nerimą ir spaudimą sau veikti kuo greičiau – itin operatyviai praverti industrijos duris, kurios pagrindą sudaro užmegzti kontaktai. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo studijų pradžios atsidūriau mados įdarbinimo agentūroje – apie tokių įstaigų egzistavimą iki tol nė nebuvau girdėjusi. Agentūroje „Style Incorporated“ iš pradžių dirbau rinkos analitike, vėliau – talentų medžiotoja. 

Ten laukė darbas su garsiausias, didžiausiais tarptautiniais mados namais, jiems ieškojome pačių įvairiausių talentų: nuo dizainerių iki vadybininkų. Tai buvo geriausia patirtis, padėjusi pagrindus mano pačios agentūrai „Fashion Bloc“, nes dirbdama britiškoje agentūroje per mažiau nei ketverius metus perpratau mados industrijos sandarą, susipažinau su visa įmanoma veikla, prekių ženklų pozicionavimu, kainodara, svarbiausiais veikėjais, atlyginimais, taisyklėmis. Svarbiausia, ten susikūriau puikų pažinčių ratą. Tie žmonės tapo mano startuolio mentoriais, partneriais, o galiausiai ir bendražygiais.

„Fashion Bloc“ prasidėjo kaip platforma, pristatanti Baltijos šalių ir Rytų Europos kūrėjus. Vėliau prie platformos, padedama partnerių, prijungiau internetinės prekybos funkciją. Tačiau po gerų metų bandymų paaiškėjo, kad platformos neužtenka, kad Rytų Europos kūrėjai galėtų konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Esu sudariusi savitą algoritmą klaidų, kurių nepataisius prekės ženklas niekada netaps tarptautinis. Tad dabar dar organizuoju mokymus, dalijuosi savo kontaktais ir kitais resursais.

Kaip užsienyje žiūrima į mados kūrėjus iš Rytų Europos? Kokios pagrindinės kliūtys siekiant tarptautinio pripažinimo?

Trumpas atsakymas – kūrėjas kūrėjui nelygus. Ilgas – dizaineriui iš Lietuvos gali būti sunkiau nei dizaineriui iš Prancūzijos. Bet jei lietuviai tik prieš kelerius metus būtų pradėję žaisti krepšinį tarptautinėje lygoje, ar tikėtumės medalių? Mada – gana nauja industrija Lietuvoje, todėl tarptautinio įdirbio kol kas nėra. Vis dėlto, jei talento ir verslo modelio dermė nenuginčijama, kilmė kliudyti neturėtų. Tik tą pirminį kontaktą gali būti sunkiau užmegzti.

Žvelgiant iš vartotojo perspektyvos, prekių ženklai iš Rytų Europos labiau intriguoja. Jais spauda taip pat domisi – ieško naujų vardų. Lietuvos šiame kontekste, deja, dar nėra. Prasimušti lietuviams sekasi sunkiau ne dėl geografinės padėties, o dėl nepatyrimo, nepagrįstų ambicijų, verslumo stokos. Galų gale valstybinė parama kūrybinėms industrijoms Lietuvoje beveik neegzistuoja.

Kaip manote, ar lietuviams tarptautinėje rinkoje netrukdo vyraujantys stereotipai apie Rytų šalis?

Griauti įvairius stereotipus apie lietuvius buvo viena mano misijų, kai tik pradėjau savo veiklą Londone. Tada dar nebuvo tarptautinio pamišimo dėl gruzinų kilmės „Vetements“, Rytų Europa dar nebuvo siejama nei su kūrybiniu potencialu, nei su kokybe. Šiandien situacija jau kitokia. Dabar stereotipus tenka laužyti šiek tiek kitame lygmenyje – bendraujant su mados investuotojais, kurie vis dar nejaučia rinkos pulso.

Asmeniniame gyvenime tiesiogiai jokių stereotipų laužyti neteko. Yra tekę paaiškinti, kad Lietuva nėra Rusijoje, tik tiek. Lietuvoje stereotipai apie žmones kur kas aštresni. Grįžusi į Lietuvą su jais susiduriu dažniau – nuo stereotipų apie emigrantus juodadarbius, kuriuos patys lietuviai susikuria, iki stereotipų apie moteris, anekdotų apie blondines... Tai kaskart mane stebina.

Vis dar prisimenate savo pirmąjį apsilankymą Londono mados savaitėje?

Vos atvykusios į Jungtinę Karalystę su drauge juokais užsibrėžėme tikslą po metų ar dvejų apsilankyti Londono mados savaitėje. Tada tai atrodė kažkas neįtikėtina. Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą ėjau į Londono dizainerio Markuso Lupferio šou. Tada labai džiaugiausi pasitaikiusia galimybe, iš draugų vakarėlio išskubėjau viena į vasario šaltį. Nerašytos mados savaičių podiumo taisyklės, net stovėjimas eilėje prie durų, tada atrodė taip romantiškai (šypsosi). Dabar, jei gaunu kvietimą, einu tik į tų dizainerių šou, kurie man aktualūs. Visa kita mados savaitės pusė – darbas, naujų prekių ženklų paieška.

Ar daug jūsų pačios spintoje dizainerių kūrinių?

Apie 60 procentų mano nedidelės spintos turinio sudaro jaunų dizainerių arba mados startuolių produktai, dauguma – lietuvių. Stengiuosi pirkti nedaug. Įprastai perku internetu arba tada, kai lankausi Lietuvoje. Seku tiek daug dizainerių, kad ieškoti prekybos vietų beveik nereikia – viską pamatau instagrame.

Tikriausiai turėčiau sakyti, kad darbas įpareigoja labai kreipti dėmesį į išvaizdą, bet kasdienėje aprangoje tai tikrai neatsispindi. Manau, gyvendama Lietuvoje labiau puošiausi. Pavyzdžiui, šiandien į darbą ėjau vilkėdama džinsus, juodą glaustinukę ir sportbačius. Makiažo beveik nenaudoju, kasdienių grožio ritualų, be veido ir kūno priežiūros priemonių naudojimo, neturiu. Pasidažau ir šiek tiek pasipuošiu tik tuomet, kai žinau, kad dieną laukia daug susitikimų. Galbūt dėl to, kad tiesiog neturiu tiek daug laisvo laiko, o gal dėl to, kad tai nėra mano prioritetas. Tačiau stilius man svarbus. Savo spintoje drabužių turiu nedaug, vos keli jų – atsitiktiniai. Man artima dešimtojo dešimtmečio estetika ir jos atspindžiai. Dažniausiai renkuosi drabužius, kurie gali derėti prie mano silpnybės – sportbačių. Jų turiu išties nemažai.

Ar ir savo šeimą stengiatės rengti stilingai? Gal parenkate drabužių derinius vyrui, sūneliui?

Nelabai kišuosi į vyro spintą, nebent jis paklausia manęs patarimo. Paulius pats turi puikų skonį.

Sūnaus Aleksandro spintos turinį renku pagal kelis kriterijus – patogūs ir, pageidautina, ekologiški gaminiai. Trumpai tariant, taikau panašius kriterijus, kaip ir savo spintai.

Kasmet dizaineriai pristato šiltojo ir šaltojo sezono drabužių kolekcijas, tarsi garderobą reikėtų atnaujinti bent dukart per metus. Ar pritariate minčiai, kad tai labai skatina vartotojiškumą?

Jei vartotojai tik du kartus per metus atnaujintų spintą, pasaulis būtų nuostabus (šypsosi). Deja, realybėje tai vyksta kur kas dažniau. O greitosios mados ženklų kolekcijos atnaujinamos bent kas savaitę. Vartotojiškumą skatina iškreipta mados, kaip suvartojamo produkto, koncepcija. Nuo visų marškinėlių po penkis eurus mane atbaido mintis, kad tai yra neadekvati kaina. Kaip nuolat kartoja įtakinga mados pasaulio atstovė, tendencijų prognozuotoja Li Edelkoort, marškinėliai negali kainuoti tiek pat, kiek sumuštinis. Kaip daiktas, kurio gamybos grandinė nuo siūlo iki pakabo nusidriekia per visą pasaulį, gali kainuoti tiek pat ar net mažiau nei sumuštinis restorane? Kai mes, vartotojai, gerbsime save ir vertinsime kokybę, o ne kiekybę, tuomet ir industrija keisis.

Ar pastebite, kad keičiasi ir grožio standartai mados industrijoje? Kokių pokyčių dar norėtųsi?

Grožio ir mados industrijoje per pastaruosius trejus metus įvyko ir vis dar vyksta labai daug pokyčių. Pagaliau matyti šviesa tunelio gale. Kai pagarba gamtai ir žmogui mados gamybos, kūrybos ir pardavimo grandinėje tampa tokių mados gigantų kaip „Kering“ (tai „Gucci“, „Balenciaga“ ir „Saint Laurent“ kontroliuojančioji kompanija) prioritetu, širdis dainuoja. Kelias dar tolimas, bet jei tik industrija bus neabejinga, viskas įmanoma.

Mados pasaulyje atsiranda įvairovės, pradedama atspindėti kažkas panašaus į realybę. Tarkime, šiandien tokie internetinės prekybos gigantai kaip „Asos“ drabužius pristato fotosesijoms pasirinkdami įvairių dydžių modelius, kosmetika ir pėdkelnės pardavinėjamos nebe trijų, o bent dešimties kūno spalvos atspalvių. Galų gale modeliai buriasi į oficialias sąjungas, kovoja už savo teisę į pagarbą ir saugumą.

Mano noras labai paprastas – kad mados industrija ne naikintų, o kurtų. Noriu, kad egzistuotų pagarba žmonėms, gamtai ir mūsų Žemei. Stengiuosi apie tai daug kalbėti, bent pamažu daryti įtaką mane supantiems žmonėms, kad taptų atsakingais mados industrijos dalyviais.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Jis dažnai susipina su darbu. Pavyzdžiui, bene kas mėnesį darbo reikalais skrendu į Lietuvą, bet tas keliones išnaudoju susitikimams su šeima ir draugais. Namuose popietes leidžiu su sūnumi Aleksandru. Esant geram orui būtinai einame į prie pat namų esantį parką.

Savaitgaliai – išskirtinai šeimos metas, kai darbą stengiuosi palikti kompiuteryje. Savaitgaliais dažnai važinėjamės dviračiais, riedučiais, riedlentėmis, keliaujame į užmiestį ar skrendame trumpos savaitgalio išvykos.

Su vyru bent kartą kas kelias savaites dviese einame į teatrą, koncertą, komedijos vakarą ar tiesiog vakarienės. Užmigdę sūnų su Pauliumi visada aptariame savo dienos įvykius – mane tai veikia kaip puiki terapija, nes dažnai dirbu viena.