Agnė Gilytė. Atradimai: 7 minučių galia
Per tiek laiko gali nuveikti daug, bet kartu ir nieko. Arba neveikti nieko, bet kartu nuveikti labai daug. Kažkada pusryčiaudama su drauge užsiminiau, kad esu pavargusi, kad man reikia pailsėti ir skirti laiko sau. Ji mane tuomet pavadino egoiste. Ar savanaude. Nepamenu. Bet nėra skirtumo, nes kaip tik tuo metu ieškojau atsakymo, kodėl jaučiuosi negalinti nieko duoti, nors aplink šimtai norinčių imti, kodėl nedžiugina mėgstami darbai ar uždirbami pinigai, namuose viskas lyg ir gerai, bet kartu – niekaip. Sunkiausia buvo tai, kad visur jaučiausi drungna. Na, tokia abejinga. Tokia, kokios savęs iki tol nepažinojau ir kokia sau nepatikau. Neturėjau laiko niekam. Ypač sau.
Visos mokame mantras: „dar, va, viena klientė, ir baigiu“, „dar vienas tekstas, ir išjungiu kompiuterį“, „išdžiaustau rūbus ir einu miegoti“. Tokių „tuoj“ tuomet buvo N per dieną. Nesijaučiau, kad turėčiau savęs gailėti, anaiptol, jaučiausi privalanti kažką padaryti, tik pamiršdavau tai, ko noriu iš tikrųjų. Labiausiai užmiršta buvo ta, su kuria praleidžiu daugiausia laiko, – aš.
Aš, kaip ir tu, šiandien turiu milijoną ir penkis reikalus: kalną susitikimų, klienčių, skambučių, laiškų, namų reikalų, vaikų ir klausimų. Bet, žinai, vis tiek prisiverčiu sustoti ir padaryti tai, kas svarbu: pabučiuoti vaiką, išgerti stiklinę vandens, apgalvoti dieną ir, svarbiausia, tiesiog atsisėsti ir nieko nedaryti. Kad ir 7 minutes.
Tikrai tiek tereikia, kad išeitum iš to voverės rato ir patikėtum, jog viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo. Mano receptas: susikurti kuo daugiau mažų kasdienių ritualų, kurie leistų pasijusti, kad pati esi savo laiko karalienė. Šįryt lėtai gėriau kavą, o popiet galvoju rasti pusvalandį pasivaikščioti.
Niekad nebuvau ta, kuri visiškai pamiršta save, tačiau nuolatinis lėkimas įtraukia taip, kad neberandi išėjimo. Kiekvienam jis kitoks – vienai buityje, kitai – sauskelnėse ir vaikuose, trečiai – darbuose, ketvirtai – vakarėliuose, penktai – dar nežinia kur.
Laikas sau arba laikas su savimi yra kiekvienos mūsų gyvybės šaltinis, todėl neišdžiovink jo, šykštėdama laiko sau ir maloniems dalykams, nuo kurių pasikrauni. Nesėsk prie švenčių stalo nuo gaminimo nulūžusiais nagais, nesiteisink, kad neturėjai laiko susitvarkyti plaukų, nesislėpk po prijuoste, jei nespėjai persirengti suknelės, geriau tiesiog imk ir pakeisk tai. Nieko niekam nenutiks, jei namo grįši kiek vėliau, bet su šypsena, nes ką tik radai laiko pasilepinti arba tiesiog atsisėsti ir nieko neveikti. Kad ir 7 minutes.
Prieš ir per šventes greta kasdienių darbų, reikalų ir įsipareigojimų atsiranda dar ir šventinių pasiruošimo rūpesčių. Žinau, atrodo, kad be tavęs jų niekas nepadarys. Padarys, jei tik leisi. Todėl jei norėsi ir išmoksi dalintis darbais ir rūpesčiais, liks laiko ir šypsenai, ir filmui, ir naujai šukuosenai. Apdovanok visus, kurie prisidėjo: bučinį vyrui ir minutę tai, kuri viską sugalvojo, – sau. Sustok arbatos su desertu, nuo lakstymo pavargusias kojas palepink masažu, o namo grįžk kiek vėliau – tą laiką skirk daryti tam, kam niekada nerandi laiko. Stabdyk momentus ir kolekcionuok juos. Atrask malonumą skirti laiko sau.
Suprantu, kad sunku mylėti tą, kuris pats nemyli savęs. Atrandu tai, ką buvau pamiršusi, – ramius pusryčius, spontanišką susitikimą su drauge, pasimatymus su vyru, pagalbą tiems, kurie neprašo, laisvę daryti tai, ką nori, o ne tai, ką privalai. Labai mėgstu ir pasimatymus su pačia savimi, kai ramiai pietauju be telefono, kai guliu masažo metu be sąžinės graužaties arba kai savaitgalį praleidžiu viena. Man tai gyvybiškai svarbu, jei noriu kurti ir būti laiminga. Man patinka būti su savimi ir atrasti laiko sau: veikti tai, kam paprastai šykščiu laiko. O dar geriau – neveikti nieko. Kad ir 7 minutes.