Tavo fotoportretai gimė dangaus stichijų lydimą dieną itin gražiame gamtos prieglobstyje. Rodos, ta vieta sukėlė prisiminimų?
Kai ten atvažiavome, net šiurpas nubėgo: Žalieji ežerai, tie patys takeliai... Vaikystę praleidau Vilniaus senamiestyje, o paskui išsikėlėme į Verkių gatvę. Žalieji ežerai man tada atrodė kaip jūra, mama ten veždavosi baltu zaporožiečiu: reikėjo turėti jėgos, kad jį užvestum. Mama jos turėjo – ji turėjo jėgų viskam. Dėl šeimos paliko sceną, nors tuo metu Operos ir baleto teatre buvo pačiame žydėjime: dainavo Aidą, Normą, karalienę Elžbietą. Baigusi karjerą gyveno dėl mūsų – dėl tėčio, dėl vaikų.
Nesakau, kad mano vaikystė ar santykiai su mama buvo tobuli: nebuvo, nes tai būtų netikra. Dalia Stanislava Gižaitė buvo žmogus iš kaimo su dramatinio soprano balsu, lyg nenušlifuotas deimantas. Mūsų namuose viskas buvo tikra – pradedant maistu ant stalo, kur niekada neišvystum karbonadų su ananasais, ir baigiant pačiu gyvenimu. Mama rodė tikras emocijas – ir mus išmokė jų nebijoti. Maža kartais gėdydavausi jos atvirumo, kai prie draugių ištardavo ką nors aštresnio ar bardavosi su tėčiu – „bardavosi“ dar per švelniai pasakyta. Bet dabar suprantu: ji parodė, kad jausmai egzistuoja, jų nereikia slėpti po kilimu, kaip buvo įprasta homo sovieticus šeimose.