Agnė ir Nerijus Juškos: „Mūsų medaus mėnuo buvo sūrus“

Pavasarį tyliai, elegantiškai susituokę Agnė ir Nerijus povestuvinei kelionei laiko rado tik baigiantis birželiui. Kol baleto primarijus buvo užsiėmęs kasmetiniais savo Vilniaus ir Kauno baleto mokyklų vaikų baigiamaisiais sezono spektakliais, mažųjų balerinų vasaros stovykla, Agnė dėliojo maršrutą, kur galėtų nulėkti atsikvėpti, kai visi darbai bus baigti. Jų žvilgsniai krypo į Kroatiją, nes toje šalyje dar nebuvo viešėję. Traukė šios šalies gamtos, miestų grožis ir tikimybė, kad galbūt nebus nepakeliamai karšta, – juk jie keliaus su vaiku.

„Medaus mėnesį poros dažniausiai linkusios praleisti dviese, ramiai, romantiškai kokioje nors nuostabioje vietoje. Mūsų povestuvinė kelionė buvo visai kitokia: keliavome su sūnumi ir labai intensyviai. Kiekvieną naktį miegodavome vis kitame mieste, nes norėjome pamatyti ir patirti kuo daugiau, pažinti vis kitą šalies kampelį“, – pasakoja Agnė.

„Juokėmės, kad mūsų medaus mėnuo buvo sūrus, nes tikrai nebuvo laiko tingiam, saldžiam poilsiui. Kiekviena diena – tarsi maža nauja kelionė su naujais neišpasakyto grožio vaizdais, nepatirtais skoniais, pojūčiais ir, be abejo, – su daug sūraus jūros vandens, – juokiasi Nerijus. – Sykiu pasiėmėme ir Paulių. Juk sūnus – svarbiausias mūsų vestuvių liudininkas! Jį palikti su seneliais būtų buvusi nuodėmė, nes žinome, kaip mėgsta šilumą ir vandenį. Pagaliau, kas gali būti vertingiau ir maloniau, nei suteikti tokiam mažam tokį didelį neišdildomų įspūdžių bagažą.“

Šeima nuskrido į Juodkalnijai priklausantį Tivatą, sėdo į automobilį ir pasileido iš anksto Agnės kruopščiai sudėliotu maršrutu: į istorinį Dubrovniką, iš jo vienai dienai persikėlė į Lopudo salą, paskui patraukė į senąjį Splitą, tada – pažiūrėti garsiųjų Krkos krioklių, neaplenkė senove dvelkiančio kurorto Zadaro, iš jo suko į Makarską, galiausiai per Dubrovniką grįžo į Tivatą.

Maršrutas buvo sudėliotas taip, kad jie niekada nenutoltų nuo Adrijos jūros, todėl neretai tekdavo mažą atstumą ilgai sukti kalnų serpantinais.

„Kelionė buvo labai intensyvi, todėl norėjome, kad sustojus poilsio nereikėtų ieškoti, kur gali išsimaudyti Pauliukas, – pasakoja Agnė. – Apsistodavome ir prabangiuose viešbučiuose, ir visai paprastuose paplūdimio nameliuose, bet visi jie buvo ant jūros kranto.“

Nors tikėjosi, kad Kroatijoje bus maloniai šilta, visas dienas termometro stulpelis rodė daugiau kaip trisdešimt laipsnių. Ne tik todėl, kad įdienojus būdavo karšta, o didžiųjų miestų gatvėse šurmuliavo minios turistų, bet ir norėdami senamiesčio dvasią pajusti kitokią – ankstyvą, bundančią, jie keldavosi šeštą ryto ir vieni grožėdavosi istorinių objektų didybe. Valandėlei išlįsdavo iš viešbučio kambario pasimėgauti ryto gaiva, išsimaudyti, o tada kraudavo lagaminus, pusryčiaudavo ir – į kelią.

Nors turėtų atrodyti, kad su tokiu mažu, dvejų metų neturinčiu, vaiku leistis į pažintinę kelionę automobiliu – ne geriausias pasirinkimas, Agnė su Nerijumi sako, jog jiems tai nebuvo iššūkis. Pabrėžia, kad svarbiausia – atsižvelgti į vaiko dienos režimą. Kadangi mažylis keldavosi anksčiau nei įprastai, važiuodamas automobiliu užmigdavo, o kai prabusdavo – būdavo laikas maudynėms, užkandžių pertraukėlei ar metas apžiūrėti gražias vietas. „Mūsų Paulius – žmogus amfibija. Jo neįmanoma ištraukti iš vandens, – džiaugiasi Nerijus. – Iš to džiaugsmo, kad šilta ir gali kiek tik nori pliuškentis, jis nežinodavo kur dėtis. Na, o nuvargęs vėl labai gerai miegodavo. Kiekviena diena su vis naujais įstabaus grožio vaizdais ir potyriais džiugino ne tik mažąjį, bet ir mus.“

Agnė sako, kad šioje kelionėje jai didžiausią įspūdį paliko didžiuliai Krkos kriokliai. Jos vyrą sužavėjo Lopudo sala, kitą kartą ten mielai praleistų daugiau laiko. „Mes lankėme ir istorinius objektus, lankytojų pamėgtus krioklius, ir turistų nenuvalkiotus paplūdimius, – pasakoja abu. – Tas kelionės įvairiapusiškumas mūsų medaus mėnesiui suteikė neišpasakyto žavesio.“