Agnė Kaktaitė ir Martynas Nedzinskas: „Namuose mes – ne aktoriai, esame vyras ir žmona“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1983 m. rugpjūčio 11 d., Kupiškis.
• VAIKAI. Benediktas ir Liuka Teresė.
• ATGAIVA ŠIRDŽIAI. Kartais joga, kartais šokis, bet geriausias poilsis man – pasivaikščiojimai po mišką. 
• RYTINIS RITUALAS. Kavos puodelis ryte privalomas dalykas. 
• GROŽIO PROCEDŪRA. Kūno masažas, bet jį labiau pavadinčiau atpalaiduojančia procedūra.
• AVANTIŪRA. Paskutinė – leistis nuo aukščiausios pripučiamos čiuožyklos į vandenį. Norėjau vaikams parodyti, kad ir mama gali bijoti ir tą baimę įveikti.
• SILPNYBĖ. Labai mėgstu bendrauti. Kartais persistengiu ir imu nebegirdėti savęs. Tuomet kaip sraigei tenka grįžti į kiautą.
• SVAJONIŲ ŠALIS. Didžioji mano meilė – Italija. Joje žavi grožis, gyvumas, atviros, gal net teatrališkos italų reakcijos, įsijautimas.
• MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. Trečiasis „Tvyn Pykso“ sezonas. Davidas Lynchas sukūrė jame tokį savitą, įtraukiantį unikalų pasaulį.
• SKANIAUSIAS MAISTAS. Pagamintas mano vyro. Jis moka nustebinti naujais deriniais ir skoniais. 
• KAS ATBAIDO LIŪDESĮ. Kai būna liūdna, grįžtu prie guodžiančio, vaikystę primenančio maisto – močiutės varškėtukų ar ežiukų. 
• AKTORIAUS IDEALAS. Iš užsienio aktorių žaviuosi Frances Mcdorman. Iš lietuvių išskirčiau aktores N. Varnelytę, R.Samuolytę, V. Mockevičiūtę. 
• AUGINTINIS. Turime mažą juodą šnaucerį, jis namuose tykus, ramus, o vos išėjęs iš namų jaučia pareigą visus aploti. 

Už vaidmenį seriale „Galiu rytoj...“ buvote nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams. Gal už vaidybą „Muilodramoje“ irgi tikitės nuskinti laurų?

Buvau tik nominuota, bet „Sidabrinės gervės“ aš neturiu (šypsosi). Tačiau esu pelniusi apdovanojimą už simpatiškiausią – kaliausės – vaidmenį spektaklyje „Geltonų plytų kelias“ Rokiškio festivalyje. Vaidinu negalvodama apie jokius laurus.

Kai man pasiūlė vaidmenį seriale „Muilodrama“, rinkausi, svarsčiau. Ir man patiko, kaip scenarijuje išrašytas personažas. Šio darbo ėmiausi, nes buvau pasiilgusi vaidybos prieš kamerą, susitikimo su partneriais. Gavau dovaną – galimybę dirbti su puikia aktorių komanda. Susitikimas su A.Dapšiu, M.Repšiu, E.Kvoščiausku, V.Kirejevu buvo įdomus ir davė labai daug.

Sakoma, Liūto ženklo žmonės – perfekcionistai, visada siekia tobulumo.

Ne visada. Pagal situaciją. Jei kažkas sudomina, atsiduodu tam visiškai. Jei nelabai įdomu, galiu ir liūtiškai virsti šlapia ant radiatoriaus gulinčia kate, niekaip negalinčia išdžiūti (juokiasi).

Koks jūsų svajonių vaidmuo?

Man patinka gaivališki vaidmenys, turintys daug dinamikos, gyvybės. Kai vaidinau teatre, daugiausia tekdavo charakteriniai, komiški. Nors jaučiu, kad turiu ir daug dramatizmo. Mano magistrinis darbas buvo apie senovinį japonų teatrą.

To teatro pradininkas ir mokytojas demoniškus vaidmenis apibūdino kaip labai stiprius ir paveikius. Tik gilus, daug įvairių emocijų sukaupęs žmogus gali juos suvaldyti. Vis dėlto perspėjama, kad su tokiais vaidmenimis nereikėtų užsižaisti, nes jie daro didelį poveikį ne tik publikai, bet ir pačiam aktoriui. Aš tokių vaidmenų nesu vaidinusi, o rūpi pamėginti. Nors kartą...

Kokią heroję teko įkūnyti „Muilodramoje“?

Mano herojė iš pirmo žvilgsnio atrodo šalta, nerodanti emocijų, neišduodanti nuotaikos. Beje, skirtingai nei aš realiame gyvenime. Kadangi šiai moteriai tenka dirbti su visiškai nekompetentingais į darbą priimtais žmonėmis, ji susiduria su neadekvačiomis situacijomis.

Nors mano herojei kartais akys ant kaktos iššoka ir ji sukibirkščiuoja, viską bando priimti kaip normą, mėgina neišsiduoti esanti pažeidžiama ir nusivylusi. Jos vietoje aš jau šimtą kartų būčiau pasakiusi „stop!“, bet... tuomet nebūtų serialo, nebūtų intrigos (juokiasi).

Karantinas nesutrikdė kūrybinio darbo?

Tiesa, per pertrauką tarp filmavimų susirgau Covid-19. Laimė, kad nereikėjo tuo metu būti filmavimo aikštelėje. Karantinavausi namuose. Skonio ar uoslės nepraradau, bet pajutau, kad šis virusas labai nualino organizmą.

Kalbėjausi su netradicinės medicinos vaistininke, ji minėjo, kad daugelis po šios ligos junta liekamųjų šalutinių reiškinių. Ypač ląstelėms stinga deguonies, svarbu jas prisotinti. Trūksta energijos ir tempas sulėtėjo. Reikia daugiau pastangų, kad nudirbtum įprastus darbus.

Kovidu persirgote visa šeimyna?..

Susirgusi iš pradžių savaitę dar bandžiau izoliuotis atskirame kambaryje. Deja, gyvenant viename bute, tai virto absurdo komedija. Būdavo, lekiu iš tualeto ar vonios tik rankšluosčiu prisidengusi, kai kuris nors šeimos narys beldžiasi. Kad išvengčiau kontakto ir kuo greičiau jį užleisčiau.

Sunkiausia vaikams buvo suvokti, kaip čia nėra mamos namuose, kai ji – namuose. Kodėl ji užsidariusi kitame kambaryje. Kai jie ėmė belstis kas kelias minutes klausdami, ar galima to arba ano, po savaitės baigėme tą komediją. Galvojome, na, prasirgsime visi, tai prasirgsime. Laimė, kiti šeimos nariai neužsikrėtė, nors buvo artimas kontaktas. 

Kokia mama esate?

Noriu, nors ne visada pavyksta, būti girdinčia mama. Sugebančia išgirsti savo vaiką. Tai kainuoja jėgų, kartais tenka išklausyti ir nemalonių dalykų. Kadangi su vaikais stengiuosi kurti atvirą ryšį, kartais dėl neužrištų batų raištelių jie gali keiksnoti būtent mane, kam iš viso tokie batai buvo nupirkti.

Stengiuosi karštai nereaguoti, nepriimti asmeniškai ir mokau juos išreikšti pyktį tinkamai. Tam būtinas poilsis, nes empatijai reikia kantrybės. Svarbu suprasti ir prisiminti, kad vaikų patirtas konfliktas tarp draugų ar iškilusi problema dėl neužrišamų batų ir tau vaikystėje neatrodė juokinga. Norisi palaikyti vaikus, kai jie jaučiasi pažeidžiami. Bandau kurti saugią erdvę, kurioje jie galėtų atvirai reikšti visokias emocijas.

Kaip du aktoriai išsitenka po vienu stogu?

Kažkaip laviruojame. Namuose mes ne aktoriai – esame vyras ir žmona. Ir tėvai savo vaikams. Namai – ne scena, čia nėra vaidybos, viskas tikra ir antro dublio nebūna. Namuose norisi gyventi saugiai, būti savimi, o juk kiekvienas esame visokie.

Žinoma, pliusas, kad abu aktoriai, nes lengviau suprantame vienas kitą. Pokalbio temos namuose sukasi nebūtinai vien apie teatrą. Profesija – tik viena iš gyvenimo dėlionės dalių. Gyvenime esame partneriai, o vaidinti kartu teko tik kartą, trumpo metro filme. Ir man tai buvo maloni patirtis.

Kaip su Martynu susipažinote, kokios jo savybės sužavėjo?

Mes kartu mokėmės, buvome pažįstami iš matymo. Tačiau į aktorius žiūrėjau kolegiškai, nenorėjau ir nesiekiau santykių su aktoriumi. Bet su tais norais nenorais va kaip būna... Susitikome netikėtai pavasarį tarp bendrų pažįstamų ir pasikalbėjome.

Pokalbis sukosi apie patiriamus jausmus scenoje. Bet jis neapsiribojo vien profesine tema. Atvirai pasidalijome, kuo gyvename, kaip jaučiamės. Manyčiau, nuo to tikro, nuoširdaus pokalbio viskas ir prasidėjo. Martynas mane sužavėjo švelnumu, taip pat spontaniškumu, mokėjimu nustebinti.

Kur jums sudėtingiau vaidinti – teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje?

Vaidinti gyvai scenoje ir prieš kameras, ne auditorijai – didelis skirtumas. Teatre antro dublio nebus. Scenoje reikia daugiau intuicijos, įsiklausyti į partnerių, žiūrovų reakcijas, emocijas, kad pajustum, ar pavyksta teisingai ištransliuoti siunčiamą žinutę.

O vaidyba prieš kameras reikalauja daugiau aktorinės technikos, supratimo. Faina į save iš šono pažiūrėti, net kyla noras kartais pabandyti dar kartelį, atrodo, kad pritrūko dar vieno dublio. Žiūrėdama filmuotą medžiagą jaučiu, kur galėčiau dar geriau suvaidinti, ką reikėtų daryti kitaip. Čia vyksta visai kitoks mokymosi, tobulėjimo procesas.

Kaip įvertintumėte šį savo gyvenimo tarpsnį? 

Kai rugpjūtį ant slenksčio artėjo 38-eri, pajaučiu, kad atėjo kažkoks gyvenimo vidurys, tarsi kelias būtų įpusėtas. Atsirado poreikis šią datą paminėti tik su artimiausiais žmonėmis, šeima. Sakyčiau, tai toks sustojimo, apmąstymų metas.

Seniau mėgdavau švęsti gausiame draugų būryje, bet pastaruoju metu norisi, kad ta diena būtų laisva, be įsipareigojimų kažkam surengti šventę, be didelio pasiruošimo. Smagu, kai kažkas padaro netikėtą staigmeną – slapta viską suorganizuoja. Tačiau šiam gimtadieniui to nenorėjau.

Kažkada vyras, man nežinant, sukvietė būrį svečių. O, pamenu, 35-ąjį gimtadienį šovė mintis paminėti su draugėmis ryte, per pusryčius. Susirinkome kavinėje, paskui sutūpėme su kavos puodeliais ant šalia esančios vejos ir smagiai pasišnekučiavome.

Ar mėgstate prasukti mintyse gyvenimą lyg kino juostą? 

Nesu linkusi pernelyg stipriai kristi į apmąstymus, nes kartais tie perbėgimai mintimis per praeitį niekur nenuveda. Viskas atrodo vien juoda arba balta, paskui tos spalvos susimaišo į vieną pilką košę. Tokie stabtelėjimai gali ir įtraukti. Nereikėtų užsižaisti su praeitimi ir joje užsibūti.

Manau, jei jausmai nesutaria su kūnu, reikia įsiklausyti, ką sako kūnas. Skaičiau tokią knygą „Kūnas mena viską“. Patirtys kaupiasi, bet naudingiau būti dabartyje. Kaip visų žmonių gyvenime, manajame būta visko: ir juodos, ir baltos, ir raudonos spalvų.

Vis dėlto svarbiausia – šios akimirkos išgyvenimo momentas, patirti gyvenimą čia ir dabar, kad jis neprabėgtų pro šalį. To palinkėsiu ne tik sau, pūsdama gimtadienio žvakutes, bet ir visiems. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.