Socialiniuose tinkluose tave galima išvysti jau daugelį metų – Lietuvoje viena pirmųjų pradėjai kurti interneto turinį. Ar šiandien ten vis dar jautiesi sava?
Socialiniai tinklai man tikrai buvo svarbūs, bet jau kurį laiką jaučiuosi atitolusi: galbūt šiek tiek atsikandau, o gal tiesiog keičiasi santykis su viešumu. Anksčiau atrodė natūralu nuolat fiksuoti savo gyvenimą, dabar labiau norisi tiesiog gyventi. Be dirbtinio intelekto generuojamo turinio, kuris pasiekė tokį lygį, kad kartais pati apsigaunu, socialinėje erdvėje klesti ir kitas, gerokai senesnis, reiškinys – tobulumo iliuzija. Nors puikiai suprantu, kaip tai veikia, nejučia pradedu lygintis su kitais: su jų pasiekimais, santykiais, išvaizda...
Suvoki, kad lygini savo gyvenimo visumą su kruopščiai atrinktais svetimais fragmentais, bet emocijos juk neklauso proto. Aišku, ir mano pačios paskyroje galima išvysti nuostabių kelionių, fotosesijų ir estetiškų akimirkų, bet stengiuosi atrasti balansą: nevengiu pakalbėti ir apie klaidas, susimovimus, pasišaipau iš savęs. Paatviravau ir apie tamsiausius savo periodus: kovą su depresija, norą numirti, etapą, kai buvo taip blogai, kad atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Tikrai nebuvo lengva, nes viena yra įkelti apsinuoginusios savęs nuotrauką, visai kas kita – apnuoginti širdį, atskleisti ne tai, kaip atrodai, o kas esi, kai nebelieka gražaus fasado. Atvirumą beveik visada lydi baimė, nes nežinai, kaip žmonės priims tavo pažeidžiamumą. Tačiau svarbu nepainioti atvirumo su pareiga viską apie save papasakoti: gali kalbėti apie skaudžiausias patirtis, bet neprivalai plėšyti kiekvienos žaizdos, kol ji dar kraujuoja.