Agnė Matulaitė: „Man patiko, kad Remigijus turi stiprią nuomonę ir moka ją argumentuotai reikšti“
Socialinių mokslų daktarė, lektorė, psichoterapeutė Agnė Matulaitė ne itin mėgsta dalyti apie save interviu, o juo labiau pasakoti apie savo vyrą, Vilniaus merą Remigijų Šimašių. Tačiau savo knygoje „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ ji blyksteli ir labai atvirais prisipažinimais. Žinoma, viskas suderinta ne tik su juo, bet ir trimis vaikais – Una, Anupru bei Morta. O štai kad „sausainiai“ pakils į pirmą perkamiausių negrožinės literatūros knygų sąrašo vietą, iš anksto nebuvo derinta su niekuo.
Nors knygą „Žali sausainiai“ įkvėpė jūsų feisbuko įrašai, tai šis tas daugiau nei vien jų rinkinys?
Feisbuko joje gal koks trečdalis. Palikau tik tuos įrašus, kurie atrodė vertingesni. Iš pradžių jų sumažinau ketvirtadaliu, paskui dar išbraukiau. Ir dar norėjau, bet leidyklos redaktorės ėmė stabdyti sakydamos: „Jūs tik atsiųskit, mes toliau pačios trinsim.“ Bet nieko nebeištrynė, begėdės (šypsosi).
Ar daug „like“ surenkate rašydama savo puslapį?
Man tiesiog stebuklas, kad sekėjų turiu virš 12 tūkstančių, nes į feisbuką atėjau labai nedrąsiai. Kur kas anksčiau atradau, kad rašant man pačiai daug kas paaiškėja. Tai tarsi savigyda, padedanti nusėsti mintims, nusiraminti. O kartais matau, jog tai, ką rašau, svarbu ir dar kai kam. Tik kur kas drąsiau buvo, kai turėjau visai nedaug sekėjų. Žmonės vis prisipažindavo, jog pasakiau tai, ką jie jautė, bet nesugebėjo išreikšti žodžiais. Tokie dalykai labai paskatina. Kalbu apie brandesnį supratimą, apie tėvus ir vaikus, apie senelius ar tokius fenomenus kaip kaltė, gėda. Tai tik žodžiai, bet jei atveriu tą langelį, pradedu atidžiau čiupinėti ir pati daugiau išsiaiškinu, ir kažkam kitam parodau.
Ar feisbuko komentaruose tenka su kuo nors susiremti dėl skirtingų argumentų ar nuomonių?
Mes visi pasaulį matome savo akimis. Jūsų natūraliai skiriasi nuo mano: aš žiūriu savo žaliai mėlynomis, o kiti – rudomis, pilkomis ar dar kitokiomis.
Jei kas pakomentuoja ką nors priešingai, būnu už tai labai dėkinga. Mano komentatoriai dažniausiai protingi žmonės. Net sudarydama knygą į kai kurias nuomones atsižvelgiau, pamodifikavau savo tekstus, nes pirmą kartą rašydama galbūt nepastebėjau vieno ar kito aspekto. Jei man pasako, kad yra ne tik balta, bet ir juoda, visiškai sutinku: „Taip, gali būti ir juoda.“ O kai priduria, kad ne tik balta, juoda, bet ir raudona, irgi džiaugsmingai pritariu. Nematau, dėl ko ginčytis, nes kiekvienas regime vis kitą spalvą ir kiekvienas žmogus vis papildo tą patį paveikslą. Absurdas būtų ginčytis ir sakyti: „Ne, viskas yra balta.“ Mes visi pasaulį matome savo akimis. Jūsų natūraliai skiriasi nuo mano: aš žiūriu savo žaliai mėlynomis, o kiti – rudomis, pilkomis ar dar kitokiomis. Ir tai normalu.
Ar lengvai įsileidžiate į savo gyvenimą technologinių naujovių?
Kai vienuolikmetis kalba apie virtualius bendravimo būdus, suprantu, kad jis jas kur kas labiau seka. Gyvena kitaip. Galbūt taip ir liksime savo kartos traukinyje. Bet tai ir neturėtų tapti kažkokiomis žiurkių lenktynėmis. Juk senelis, kuris niekada nebuvo atsivertęs feisbuko ir visą gyvenimą šnekėjosi su savo gyvūnais, gamta, gali skelti ne menkesnę išmintį nei jaunuolis, kuris ką tik prarijo visą enciklopediją snapčatu ar kokiu kitu būdu. Nes tai – tik bendravimo priemonės. Ar kalbi per radiją, ar telefonu, mintys priklauso ne nuo transliavimo būdo, o nuo tavo paties gelmės. Iš tikrųjų, kiekvienas turime pasirinkti sau tinkamiausias priemones. Visų pirma patogu turi būti man. Neįlįsi gi prievarta į kokią nors programėlę bandydamas save išreikšti. Mane draugai vis stengiasi įtraukti į tviterį, nes Anglijoje labai populiaru vienu sakiniu dalytis net konferencijų įspūdžiais. Bet man tai netinka. Kai mėginu ką nors itin trumpai pasakyti, suprantu, kad atsiranda kur kas didesnė neteisingos interpretacijos tikimybė.
Galbūt ateis diena, kai vaikams nebereikės jokių žaislų, nes visi jie bus už išmaniojo ekrano?
Skaičiau, kad vaikai lekia į tuos ekranus ieškodami, prie ko galėtų prisirišti, ypač jeigu nejaučia, kad yra tėvams svarbūs, jeigu tėvai visą laiką juos stumia žadėdami: „Tuoj, tuoj, palauk, palauk.“ Ekranas visada pasirengęs juos priimti. Jis nuolat tavęs klausia: „Kaip jautiesi?“, „Ar nori į kitą lygį?“, ir niekada nesako: „Palauk, dabar aš išėjęs ar užsiėmęs.“ Tad galbūt geriau ne drausti prietaisus, bet dažniau keisti juos į artimą ryšį. Mano vaikystės laikais mamos gąsdindavo, kad per ilgai žiūrime televizorių. Dar anksčiau buvo gąsdinamasi netgi radijo. Mes dabar gąsdinamės kompiuteriu. Nors iš tiesų baisu, kai vakarėlyje sėdi atsipalaidavę žmonės ir visi skrolina žiūrėdami, kas kitame jų pasaulyje vyksta.
Ar trims vaikams užtenka jūsų, tokių užsiėmusių tėvų, dėmesio? Ar jie „nedingsta ekranuose“?
Manau, jiems galėtų būti daugiau dėmesio, kaip ir mums visiems. Tačiau siekiame pabūti kartu, kiek galime. Pasidomėti, ką jie daro „tuose ekranuose“, pasikalbėti. Kartais patys nueiname kartu su jais pasėdėti ir pažiūrėti, kas ten vyksta. Santykį galima megzti visur. Svarbiausia – pasigilinti.
O ką manote apie žaidimus su smurto elementais?
Man, kaip psichologei, labiau patiktų, jeigu jie realiai su šautuvėliais žaistų, bėgiotų ir šaudytųsi. Iš esmės tai sveikas būdas nuleisti agresiją, nes ir mes turime, dėl ko pykti, ir vaikai turi. Tad pasigilinti visada daug protingiau, nei drausti. O kaip alternatyvą dažnai siūlomės kartu su jais pažaisti stalo žaidimų. Neretai įtraukiame ir senelius, ir užsukusius į svečius draugus. Turime savo mėgstamą žaidimą „Sabotažininkas“.
Ar būna, kad jūsų su vyru nuomonės dėl vaikų auklėjimo susikerta?
Dažniausiai požiūriai sutampa, mūsų šeimoje kalbėjimasis yra vertybė. Jeigu atsiranda kokia problema, mėginame apie tai pasakyti. Mūsų vaikai labai anksti pradėjo šnekėti, išmoko reikšti savo emocijas, nes juos skatiname kalbėti. Pasitaiko, kad vienas kitam padedame. Pavyzdžiui, jei grįžtu iš darbo pavargusi ir neišgirstu, ko vaikai prašo. Juk būna, kad užsisvajoji ir nebeklausai, kai vaikas kreipiasi kelintą kartą. Tada kito pagalba padeda atitokti, atsiprašyti ir eiti toliau. Man visai smagu su Remigijumi auginti vaikus, nes abu pasiduodame korekcijoms: jeigu vienas kuris pameta galvą, kitas pakoreguoja.
Kai vyras neria į politiką, dažnai namų reikalai paliekami spręsti moteriai. Kaip jūs pasiskirstote atsakomybę namuose? Juk abu esate ganėtinai užsiėmę?
Man visai patinka, kad turime tam tikrų ritualų. Tiesa, labiausiai užimtais periodais Remigijus rečiau gamina valgyti, o šiaip jis mėgsta tai daryti.
Koks skaniausias Vilniaus mero gamintas patiekalas?
Priklauso nuo to, kam šį klausimą adresuotumėte. Vaikams, ko gero, labiausiai patinka vištiena, troškinta grietinėlėje su porais, morkytėmis, patiekiama su ryžiais. Jeigu klaustumėte manęs, šaltomis žiemos dienomis labiausiai mėgstu tam tikru būdu troškintus kopūstus su mėsyte, ypač jeigu troškinama krosnyje. Gal todėl, kad primena vaikystę. Kai būname sodyboje su draugais, Remigijus jiems dažnai ruošia šį patiekalą.
Buvo gyvenime periodų, kai jis pernelyg įlįsdavo į politiką ir man tarsi norėdavosi pyktelėti: „Kodėl dabar turiu daugiau gaminti?“ Bet paskui susivokiau, kad, realiai paskaičiavus, vis tiek išeina panašiai, nes jis dažnai ruošia maistą savaitgaliais. Jis vienintelis mūsų šeimoje verda manų košę. Atsikelia anksčiausiai, išverda košės, pietums šį tą patroškina, vakarienei blynų irgi tik Remigijus vaikams kepa. O jei kartais tų namų pareigų man tenka šiek tiek daugiau, esu jam dėkinga už kitus laikotarpius. Kažkada vykau studijuoti į Didžiąją Britaniją, dabar bendradarbiauju su Londonu, žadu vėl vykti į stažuotes – visada iš Remigijaus sulaukiu pritarimo: „Žinoma, jeigu tau reikia – važiuok.“ Nors puikiai žino, ką tai reiškia: savaitę bus atsakingas už tris vaikus. O nėra namuose nei močiutės, kuri padeda, nei auklės. Jis tada vaikams gamina vakarais, skaito pasakas ir panašiai. Galbūt kartais ne pats pagamina, o picą užsako, bet tikrai išsiverčia. Ir knygoje apie tai rašiau.
Taip, prisimenu: „Mano vyras puikiai sugeba derinti savo darbinę veiklą ir vaikų priežiūrą. (...) Žinau, jog bus ne tik valgyti padaryta, dukroms plaukai iššukuoti ir supinti, bet ir pasakos paskaitytos, žaidimai pažaisti.“ Ar toks požiūris į šeimą paveldėtas iš jo šeimos, ar gyvendami dviese išmokote?
Remigijaus tėvai – tradicinių patiekalų mėgėjai, gamina labai skaniai, už kugelius ir balandėlius jiems galima nusilenkti, o cepelinai apskritai fantastiški. Tačiau mes su Remigijumi daugiau džiazuojam.
Aš tiesiog paskatinau jį virtuvėje eksperimentuoti ir žaisti, nes ir pati, turėdama daugybę receptų knygų, į jas nežiūriu ir ruošiu iš to, ko yra šaldytuve. Remigijaus tėvai – tradicinių patiekalų mėgėjai, gamina labai skaniai, už kugelius ir balandėlius jiems galima nusilenkti, o cepelinai apskritai fantastiški. Tačiau mes su Remigijumi daugiau džiazuojam. Tiesa, visko pasitaiko, ne visada tie eksperimentai pavyksta, bet leidžiame sau atsipalaiduoti, neturime kriterijaus, kad privalo pavykti taip, kaip paveiksliuke, ar būtina išlaikyti visas proporcijas.
Ar buvo drąsu rašyti ir skaitytojų teismui pateikti kad ir tokį atvirą prisipažinimą: „Meilė – tai... kai paklausi savo mylimo žmogaus, ką jis pirmiausia pagalvoja netikėtai išvydęs Tave gatvėje (...), ir ištirpsti sulaukusi atsakymo: „Kiekvienąkart, kai Tave pamatau, pirmiausia pagalvoju, kad Tu mano, ir nuo to gerumas man širdį užplūsta.“?
Kažkada supratau, kad tai, kas labai asmeniška, yra ir labai universalu. Pasakai, kas giliai tavo viduje, ir – paradoksalu – tai paliečia visus. Kalbant apie bet kokį jausmą. Tarkim, galvoju, kad esu nieko neverta ar nevertas; skamba labai asmeniškai, bet garantuoju, kad dauguma žmonių kartais jaučiasi panašiai. Atrodo, atskleidi patį intymiausią dalyką, bet supranti, jog pasakei tai, kas visiems būdinga, tik retai kas drįsta prisipažinti. Arba sakai: „Man žiauriai reikia, kad mane kas nors mylėtų.“ Ir kai pagalvoji, greičiausiai nerastum žmogaus, kuris sakytų priešingai. Paradoksas, kad pačios slapčiausios mintys, atrodytų, labai skaudžiai ir nuogai skambančios, yra visiškai universalios. O jau tada būna detalių, kurių gal ir nereikėtų išduoti.
Bet gal galite atskleisti keletą detalių, kaip susipažinote su savo vyru?
Visiškai neprisimenu, kaip jis atrodė per pirmą mūsų susitikimą. Tačiau, kaip vėliau juokėmės, padarė vieną esminę klaidą – atsisėdo į mano vietą. Tai buvo tarptautinė mokslinių straipsnių rašymo stovykla, dalyviai suvažiavę iš įvairių šalių, lektoriai – iš Amerikos. Remigijus atvyko į ją keliomis dienomis vėliau. Aš ten jau turėjau užsiėmusi kėdę ir visi tai žinojo. Tą dieną įbėgau pavėlavusi, tikėdamasi nerti į savo vietą, o joje kažkas sėdi! Susinervinau, kad dar ir aukštas. Nieko nesakiau, atsisėdau toliau, bet man tas jo ūgis labai trukdė matyti. O mūsų pirmas pokalbis buvo... konfliktas. Prasidėjus kažkokiai diskusijai apie rašymą atsistojau ir ėmiau reikšti mintis, jog nesutinku su tuo, ką sako profesorius. Tada atsistojo Remigijus ir išsakė trečią nuomonę. Ir mes susikalėme anglų kalba – net nežinojau, kad jis šneka lietuviškai. Bet man visai patiko, kad jis irgi turi stiprią nuomonę ir moka ją argumentuotai reikšti. Tai nevirto tiesiogine draugyste iškart, tačiau po kurio laiko supratome, kad vienas be kito negalime.
O kas jam pirmiausia tada krito į akis?
Sakė, kad pasirodžiau labai graži.
Vadinasi, jam jūsų išvaizda svarbi? O jums pačiai – nelabai? Nebijote pasirodyti netobula, rašydama, jog žilstantys plaukai – jūsų profesijoje ne trūkumas. Ir netgi kad šiek tiek šlubuojate...
Aš užaugau teatro užkulisiuose, man žavūs visi tie grimo kambariai. Kai tu eini į sceną, užsidedi kaukę. Aš irgi galiu užsidėti, net nusidažyti plaukus, jeigu noriu pažaisti. Bet man nesinori pateikti to kaip kažko tikro. Galiu pasidažyti, bet taip ir atrodysiu: pa-si-da-žiu-si. Aš priimu save visokią. Nesu tobula, kaip ir mes visi. Man atrodo, labai svarbu būti tokiai, kokia esu. Labai tikiuosi, jog savo buvimu leidžiu žmonėms, kurie turi kur kas didesnių kompleksų dėl savo kūno, irgi būti. Mano kūnas tikrai nėra pats nuostabiausias, bet, ko gero, nėra ir pats baisiausias. Noriu, kad tie, kurie iš tikrųjų jaučia, kad kažkas trukdo gyventi, ar kuprelė, ar šleivos kojos, ar dar kas nors, išdrįstų eiti visur. Kažkada rašiau, kad netgi kai būsiu raukšlėta it buldogė, vis tiek eisiu ir rodysiuosi. Negi turėčiau save palaidoti? Mano grožio kriterijus – išorės ir vidaus darna. Ilgą laiką man pati gražiausia moteris buvo aktorė Judi Dench. Patinka jos raukšlės ir spindinčios akys. Ir visai nepatinka gražuolės barbės ir gražuoliai.
Nors jūsų sutuoktinis – gana gražus vyras...
Tikrai? Bet juk ne čia esmė. Aš ir apie save kartais pagalvoju: „O, visai nieko!“ Bet dažniausiai nė nežiūriu į veidrodį. Iš tikrųjų turiu prisiminti į jį žvilgtelėti prieš užrakindama duris, nes man tai visai neįdomu. Ir tik iš pagarbos žmonėms neišeinu iš namų mūvėdama pižamos kelnėmis. Mano vaikystėje tiesiog nebuvo tokio naratyvo, su kokiu augo nemažai moterų: „Stebėk, ar esi pasitempusi.“, „Pažiūrėk, kaip atrodai.“ Atsimenu, kažkada vienas studentas pasakė, kad apie mane sklinda kalbos, jog atrodau kaip koks susivėlęs profesorius. Ir man tai pasirodė taip gražu – svarios mintys ir susivėlę plaukai!