Agnė Nainytė – apie vidinę krizę, nuvedusią į Ugandą: „Ne mano gyvenimas buvo blogas, o požiūris“

Agnė Nainytė / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Širvinskienė
Šaltinis: Žmonės
AA

Agnė Nainytė tarptautinę karjerą pradėjo visai jauna – dar iki trisdešimtojo gimtadienio tapo pasaulinės laivybos lyderės „Maersk“ Transformacijų departamento vadove Roterdame. Tačiau kartu su žaibiška sėkme gyvenimas apdovanojo ją ir asmenine krize. Ją išgyvenusi, Agnė patirtimi dalijasi su kitais – prisijungusi prie ne pelno siekiančios organizacijos padeda Ugandos moterims, dalyvauja įvairiose mentorystės programose, o dabar tapo ir „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytoja.

Agne, pradėkime nuo pradžių, kaip prasidėjo jūsų karjeros kelias?

Esu kilusi iš Tauragės. Studijavau Vilniuje. Studijų metais dvylikai mėnesių buvau išvykusi į Pietų Korėją. Supratau, kad užsienis mane traukia. Taigi, pradėjau magistrantūros studijas Olandijoje. Gavau praktikantės vietą prestižinėje „Philips“ kompanijos būstinėje, kur likau dirbti.

Dirbau ten vidine verslo transformacijų konsultante. Kompanijos dažnai samdo išorinius konsultantus – jie aptinka problemą, išanalizuoja, pateikia rekomendacijas ir išvyksta iš kompanijos. Vidinis transformacijų konsultantas daro tą patį, išskyrus, kad jis neišvyksta, bet savo rekomendacijas įgyvendina.

Kai buvau 27-erių mane dirbti pakvietė pasaulinė laivybos lyderė „Maersk“. Po keturių mėnesių sulaukiau paaukštinimo. Tai buvo didžiulis karjeros šuolis – tapau Transformacijų departamento vadove bendrovės operacijų centre Roterdame.

Agnė Nainytė / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip tuomet jautėtės – daugumai toks paaukštinimas atrodytų lyg geriausio sapno išsipildymas?

Jaučiau, kad tai yra didelis iššūkis. Iki tol neturėjau patirties būti lydere. Jaučiau spaudimą ir pati iš savęs, ir iš organizacijos. Labai labai daug dirbau, bet darbas man patiko. Užsitarnavau gerą reputaciją. Netrukus mano vadovas ėmė kalbėti apie naujas pareigas, o aš judėti dar aukščiau tuo metu dar nenorėjau. Ir tada, visai netikėtai net pačiai sau, ėmiau abejoti, ar tikrai noriu dirbti korporacijose? Ar tai yra prasminga? Darau prezentacijas, dalyvauju susirinkimuose, kalbu su aukštais vadovais... Dabar suprantu, kad tada iškilęs prasmės klausimas, buvo labai normalus dalykas.

Prieš tai juk gyvenau pagal, kaip aš vadinu, – tobulo gyvenimo formulę – įstojau į universitetą, gerai mokiausi, gavau gerą darbą, turėjau fainus draugus, namus, keliavau ir t.t. Buvau pilnai patenkinusi visus svarbiausius žmogiškuosius poreikius. Tačiau, natūraliai, atėjo momentas, kai pradėjau kvestionuoti, ar visa tai tikrai man teikia laimės? Ištiko vidinė krizė, nes supratau, kad nematau visame tame prasmės.

Kurgi nusprendėte jos ieškoti?

Prisiminiau paauglystės svajonę važiuoti į Afriką savanoriauti. Kai darbe pasakiau, kad išeinu ir išvažiuoju, daugelis buvo šokiruoti. Prieš važiuojant, viską suvokiau kitaip nei dabar. Buvau pradėjusi negatyviai žiūrėti į visą tą korporatyvinį darbą. Sakiau, kad dirbsiu tik ne pelno siekiančiose organizacijose, tačiau pabuvus Afrikoje, nuomonė pasikeitė.

 

Agnė Nainytė / Asmeninio albumo nuotr.

Kokia buvo jūsų savanorystė? Ką ten veikėte?

Ieškojau savanorystės, kur galėčiau panaudoti savo darbinę patirtį. Dirbau su dviem moterų grupėm. Mano tikslas buvo padidinti jų pajamas, kurias gauna gamindamos rankdarbius. Užmojų buvo daug, tačiau, kai atvažiuoji ir pamatai realybę... Trumpai tariant, supratau, kad tų rankdarbių vietinėje rinkoje nereikia – juos daro kiekviena moterytė. Kitas dalykas, Uganda neturi priėjimo prie jūros, eksportavimui sąlygos prastos. Taigi, ką padariau, tai suradau joms kelis pardavimo taškus netoliese. Nemažai apyrankių pardaviau savo pažįstamiems. Uždirbtų pinigų nusprendėme nemokėti kaip atlyginimų, bet investuoti i  naujus verslus. Pavyzdžiui, vienai grupei moterų nupirkome palapinę, kurią jos nuomojo šventėms. Kam nors ją užsisakius, moterys kaip papildomas paslaugas ėmė siūlyti: ruošti maistą, dekoruoti. Kitai grupelei nupirkome siuvimo mašiną, jos ėmė siūti uniformas.

Būdama Ugandoje supratau, jeigu aš tikrai noriu toms moterims padėti, man reikia turėti pinigų. Galiu grįžti, vėl pradėti dirbti ir į tas moteris investuoti po kokius 200 eurų per mėnesį. Savo tinklalapyje (https://nainyte.com/bracelets-with-a-story/) pardavinėju jų gamintas apyrankes ir siunčiu į Ugandą dalį savo atlyginimo. Skiriu joms šiek tiek pinigų ir skatinu galvoti, kaip juos naudingiausia panaudoti. Jos sugalvoja mažiukus versliukus. Pavyzdžiui, viena pradėjo gatvėje pardavinėti maistą. Sukūriau ir paprastus verslo mokymus apie marketingą ir apskaita. Ir joms sekasi. Kai kurios moterys užsidirba po 70 eurų per mėnesį, kas ten yra tikrai geri pinigai.

Taip pat dirbu su ne pelno siekiančia organizacija „Integrated Villages“. Jiems padedu reflektuoti ir tobulinti jų organizacijos veiklas, dažniausiai dalijantis LEAN metodikos žiniomis.

Agnė Nainytė Ugandoje / Asmeninio albumo nuotr.

Iš tiesų, atomazga gana netikėta –  atvykusi į Ugandą supratote, kad naudingesnė esate ne būdama ten, bet Vakaruose – korporacijų pasaulyje – pati uždirbdama pinigus. Gal galite pasidalyti, ką dar atradote, išmokote?

Išmokau tikrai daug. Vienas dalykas, supratau, kad labai nevertinau savo darbo ir to, ką turėjau. Taigi, išmokau dėkingumo. Ugandoje nėra darbo. Kiekvienas yra verslininkas, o tai reiškia – augina daržoves ir parduoda kaimynui... O mes, Vakaruose, turime tiek pasirinkimų, tiek privilegijų! Mūsų vaikai, grįžę iš mokyklos, teturi paruošti namų darbus ir gali veikti, ką nori. Ugandoje vaikai grįžta ir dirba. Nuo 4 metų amžiaus dirba – neša namo vandenį, nes namuose nėra vandens. Mokykloje nėra vadovėlių, tik mokytoja jį turi. Nėra elektros, tualetai – lauke.

Kitas dalykas, supratau, kad problema nebuvo mano darbas. Problema buvo mano požiūris. Prieš išvykimą mano gyvenimas buvo keturių detalių dėlionė, kurią sudarė: darbas, darbas, darbas ir darbas.

Taip, darbas yra svarbu, bet gyvenimas nėra vien apie darbą. Dabar jame yra vietos ir pagalbai Ugandos moterims, ir rašymui, kuris man tapo tarsi terapija (https://nainyte.com/blog/), ir Lietuvai (noriu su lietuviais pasidalyti žiniomis, patirtimi). Neseniai drauge su kitais lietuviais įkūrėme „Benelux Baltics in Business“ organizaciją.

Mes tiek daug tikimės iš darbo: pinigų, prasmės, savirealizacijos... O nereikėtų – tai buvo svarbiausia pamoka, kurią išmokau.

Agnė Nainytė Ugandoje / Asmeninio albumo nuotr.

„WoW University“ Ateities įgūdžių kurse skaitysite paskaitą „Milijono vertas klausimas: kaip atrasti savo gyvenimo pašaukimą?“ Ar jaučiate, kad jau atradote savąjį?

Paskaitoje kalbėsiu apie gyvenimo kelionę. Išskyriau tam tikrus, mano galva svarbius dalykus, kuriuos atrandi ją keliaudamas. Kalbėsiu apie tai, kad nereikia bijoti pertraukos. Aš pati buvau tarsi arbūzas – išorėje atrodo viskas žalia – sėkminga karjera, plati šypsena, o viduje – raudona – emocijos, išgyvenimai, jautrumas. Man atrodo, kad tokie esame daugelis. Tad, jeigu kažkur būdami, kažką darydami jaučiamės blogai, turime sustoti. Kitaip krisime nuo uolos ir sudušime. Pertrauka – nėra pralaimėjimas. Priešingai, dažnai ji būna labai naudinga ir tiesiog neišvengiama.

Kitas dalykas – savianalizė. Žmonėms nėra įprasta ir nėra paprasta į save gilintis. Dauguma gyvename autopiloto režimu. Ieškant tikslo, pilnesnio gyvenimo, labai svarbu žinoti savo stiprybes. Reikia žinoti ir silpnąsias vietas, tačiau nemanau, kad jas pakeisime. Galime tik kontroliuoti. O stipriąsias vietas galime dar labiau stiprinti ir jas paversti super galiomis, kurias turėdami, galime kalnus nuversti.

Ir dar, mes dažnai sakome tokį sakinį: „Būsiu laimingas, kai ...“. Pavyzdžiui, uždirbsiu daugiau pinigų, susirasiu antrąją pusę, turėsiu vaikų ir t.t. Kad ir kaip banaliai skamba, laimės ieškoti reikia savyje, dabartyje. Ir kartais tas pašaukimas tiesiog po nosimi – tiesiog reikia keisti mąstymą, su didesniu dėkingumu žiūrėti į savo gyvenimą.

Agnė Nainytė Ugandoje / Asmeninio albumo nuotr.

Galų gale, susiraskite Darnaus vystymosi tikslų sąrašą, išsirinkite vieną iš jų ir stenkitės kuo daugiau padaryti, kad jį įgyvendintumėte. Duodami visuomet jaučiame prasmę.  

O mano gyvenimo pašaukimas – kuo daugiau duoti tiems, kam esu reikalinga! Tai darau darbe, kai padedu klientams įgyvendinti jų skaitmenines transformacijas ar pagelbėju kolegoms inžinieriams, kurie nori geriau suprasti klientų verslo problemas. Taip pat moterims Ugandoje, ne pelno siekiančiai organizacijai „Integrated Villages“ ar savo bendražygiams, kurie išgyvena panašias vidines krizes. Tai darau rašydama savo asmeniniame tinklaraštyje ar prisijungdama prie tokių nuostabių iniciatyvų kaip „Wow University“.  Na, ir žinoma, Lietuvai! Man labai smagu dalytis savo žiniomis su Lietuvos žmonėmis ir taip bent truputį prisidėti prie mūsų šalies augimo.

Skaitykite daugiau