Agnės ir Nerijaus Juškų šeimoje – dviguba šventė: mini Mamos dieną ir vestuvių metines

„Jei manęs paklaustų, kuri iš dviejų progų yra svarbesnė ir širdžiai brangesnė, tai atsakyčiau, jog esmė yra ne pati šventė, o ją sukuriantys žmonės, – kalba dviejų mažylių – Pauliaus ir Evos mama Agnė. – Motinystė – moters stebuklingi sparnai, apgaubiantys meile, kupini džiaugsmo, suklupus pakeliantys, visada saugantys, pripildyti kantrybės, skraidinantys po nepažintą pasaulį ir esantys visuomet šalia.“

Anot pašnekovės, būti mama jai reiškia būti namais savo vaikui, kuriuose meile, supratimu, vienas kito palaikymu ir tikėjimu pripildytas kiekvienas kampelis. Tai, pasak Agnės, taip pat reiškia atsakomybę.

„Neturiu tikslo uždirbti milijoną, nusipirkti naują mašiną ar nukeliauti į prabangią kelionę – mano tikslas, kad Paulius ir Eva užaugtų gerais žmonėmis, gerbiantys aplinkinius, būnantys vienas kitam atrama bei užuovėja. Ir kad kas benutiktų, jie visada žinotų, jog mama supras ir palaikys“, – sako A.Juškienė.

Ji patikino nežinanti, kokia save mama vadintų: lepinančia, griežta ar nieko nedraudžiančia.

„Gal pavadinčiau save disciplinuota mama. Galima taškytis balose iki permirkimo, bet ir reikia susitvarkyti savo žaislus. Galima savaitgalio dieną paskirti vakariniams filmukas, bet tai neturi tapti kiekvienos dienos įpratimu. Niekada nemėgstu savo atsakomybės ar pareigų užkrauti kitiems, todėl, manau, kad ne ugdymo įstaiga, ar privatus mokytojai, bet tėvai turi motyvuoti vaikus mokintis ir tobulėti, nes mes esame jiems pavyzdys“, – įsitikinus pašnekovė, pridurianti nesigailinti to, kad prarado karjeros ir tobulėjimo metus, kol abu vaikai paaugo bei tapo savarankiškesni.

Agnė neabejoja norinti su vaikais sukurti tokį ryšį, kokį jos tėvai kūrė savo šeimoje.

„Gaila, nėra tokio vadovėlio, kuriame būtų aprašytas tikrai tobulo auklėjimo receptas. Ir labiau už viską noriu, kad vaikai prisimintų ne dovanas ar kelionės, o mūsų vakaro niurkymusis, rytinius bučinukus!, – sako mažylių mama, – Aš ir Nerijus augome visiškai skirtinguose šeimos modeliuose. Jis anksti turėjo išmokti būti savarankiškas, kovoti už save. Aš visada augau po tėvų sparneliu. Tad savo šeimoje kuriame savo sistemą, o gera ji ar bloga, nežino niekas“.

Pašnekovė patikina, kad gražiausia dovana jai – tai vaikų ištartas „myliu“ ir nuskinta iš pievos gėlė.

„Santuokos keturi metai – atrodo, kad tai yra mažai, bet per buvimą kartu praėjom tiek, kiek turbūt kiti per visą gyvenimą nepatiria... Ir juodų, ir baltų, ir spalvotų dienų būta, bet svarbiausia, manau, kaip iš tų dienų išeini – ar kartu ar atskirai... Kad mes susitikome, tikiu, nulėmė kažkas iš aukščiau, o koks mūsų kelias bus priklauso nuo tik nuo mūsų... Visada sakiau, kad jei bus suvokimas, asmeniniai principai vardan šeimos, o egoizmas liks už lauko durų, tai sulauksime ir dar daug vestuvių metinių“, – kalba A.Juškienė.