Per pastaruosius metus Agnetos Kleizienės gyvenimas gerokai pasikeitė. Paradoksalu, jog seniai mąstę iškeisti miesto šurmulį į kaimo ramybę, savą verslą auginanti Agneta ir buvęs profesionalus krepšininkas Linas Kleizos į užmiestį išsikraustė, kai veiksmas visame pasaulyje sustojo. Dabar jie mėgaujasi gyvenimu prie upės, kur sūnus Jokūbas mokosi pažinti gamtos stebuklus, daug gamina ir rūpinasi savo emocine bei fizine gerove. „Ten, kur bėga mūsų dienos, sumuštinio į namus joks kurjeris tikrai neatveš“, – šypteli 33 metų gimtadienį kovo 20-ąją sutinkanti grožio ir jaunystės namų „Molecule“ savininkė Agneta Kleizienė.
Žmonės.lt Agneta pasakoja, jog kiekvieną rytą pasitinka itin anksti – gamina pusryčius, išlydi vaiką į darželį, skiria valandėlę sportui, o tada jau sėda prie šūsnies reikalų, kurie į jos gyvenimą atkeliavo drauge su ambicijomis turėti mylimą darbą ir tvirtą pagrindą po kojomis.
Prabėgę metai daugeliui verslininkų buvo gan sudėtingi, tačiau Agnetos atveju reikėjo ne sukti galvą, kaip išgyventi, o ieškoti pastiprinimo. Nusprendusi, kad sudėjusi rankų ji nesėdės ir nelauks šviesesnio rytojaus, Agneta ėmėsi intensyvios internetinės prekybos ir nors pagalius į ratus kišo Jungtinėje Karalystėje įvykęs „Brexit“ bei prasidėjusi pandemija, Agnetos kilęs visuotinis chaosas nesuglumino.
Agneta, jūsų verslas, grožio bei jaunystės namai „Molecule“, tokiu sudėtingu laikotarpiu laikosi puikiai. Tikriausiai priklausote tai grupei žmonių, kurie negali „pasigirti“ per karantiną turėję daug laisvo laiko?
Iš tiesų, nemažai dirbau, karantinas atvėrė kitas galimybes ir privalėjau patenkinti išaugusį elektroninių pirkimų poreikį, reikėjo dvigubai daugiau dirbti bei galvoti, kaip išlikti versliai.
Į internetą sutelkiau visas savo jėgas, ir jei skleidžiantis žinioms apie verslų uždarymus šioks toks neramumas iš pradžių buvo, tai vėliau neliko nė minutės apie tai galvoti, reikėjo veikti. Nemeluosiu, po vasaros, prieš šventes, kada žmonės skiria didesnį biudžetą pirkiniams, atrodė, kad tai kažkoks sapnas, negali gi uždaryti verslų per patį jiems svarbiausią kalėdinį laikotarpį. Deja, kito pasirinkimo nebuvo ir visiems teko užverti duris.
Ta suirutė turėjo gluminti, juk niekas nepasiruošęs metų įdirbio paleisti vėjais...
Manęs chaosas neglumino, net iš jo aš susikūriau sistemą bei prisitaikiau. Nebuvo sunku adaptuotis tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pokyčius priėmiau kaip galimybę patobulėti. Lyginant su tais verslais, kurie susidūrė su finansiniais sunkumais, tai man tiesiog galvos skausmas kilo mąstant, iš kur gauti žmonių, kaip produktą padaryti labiau pasiekiamą vartotojui. Ieškojau darbuotojų, tobulinau platformą ir prisitaikiau prie kintančios rinkos. Negaliu skųstis, radome išeitis ir dabar ta ateitis nebe tokia miglota.
Manęs chaosas neglumino, net iš jo aš susikūriau sistemą bei prisitaikiau
Uždari biurai veikė, tad vos ne kasdieną į darbą vykau ir aš. Aišku, pasikeitė pati specifika, įsisukau į monotonijos verpetą. Kuriam laikui pati perėmiau daugiau atsakomybių. Ruošiau siuntas, rūšiavau prekes, dirbau sandėlyje. Perėmiau visas grandis, nes tiesiog trūko rankų. Žinoma, ilgainiui atsirado žmonių, subūrėme nuostabią komandą. Dabar esu įsitikinusi – išvien dirbantis kolektyvas prisideda prie verslo sėkmės. Noriu tikėti, kad karantinui pasibaigus, išlaikysiu jį tokį patį.
Ir nė akimirkai desperatiškai rankos žemyn nesviro? Viską pernešti ant savo pečių menkas juokas.
Lengva man sakyti, jog ne. Jei būčiau turėjusi restoraną, tai atrodytų kur kas didesnis išbandymas, tikriausiai pajusčiau nemenką baimę. Nors per ši laikotarpį suvokiau, kad nėra kada nuogąstauti, bet netrūko įvairiausių niuansų ir mano situacijoje. Šiek tiek apmaudu, kai, pavyzdžiui, viskas uždaroma, o į tai, kad savininkams reikia ir toliau mokėti nuomą už patalpas, valstybė neatsižvelgia. Imkit, ir ką norit darykit.
Juokauju dabar, kad mūsų šeima it kokie žiurkėnai sukosi savo ratelyje – nuo pirmadienio iki penktadienio
Net pati nepastebi, kaip persimaino tavo emocijos, dėl nedėkingos situacijos kyla pasyvi agresija. Tokie jausmai man tikrai nesvetimi. Buvo akimirkų, kai pykau, jog verslas nepakankamai vertinamas, kad yra daugiau prievolių, negu pagalbos ir susidūriau ne tik su korona, bet ir „Brexit‘u“. Esu distributorė trijų prekinių ženklų iš Jungtinės Karalystės, todėl pokyčiai šioje šalyje – dar vienas didžiulis smūgis. Biurokratija – siaubinga. Tam tikru metu institucijos, į kurias kreipiausi dėl su „Brexit‘u“ susijusių įvykusių permainų, neturėjo reikiamų atsakymų, teko pačiai sukti galvą, kovoti, ieškoti išeičių. Kartais net juokaudavau, kad tų pagalių, kuriuos į ratus kaišo gyvenimas – netrūksta.
Ką darėte su ta galybe iškilusių klausimų, į kuriuos paprastų ir greitų atsakymų neradote?
Kartais užmigdavau beskaitydama vieną ar kitą raštą, dokumentą, straipsnį. Aišku, faktas, kad ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Laisvo laiko sau per paskutiniuosius metus nelabai turėjau. Prieš kalėdinį laikotarpį galvojau: na, jau kažkada mus uždarys (aišku, tuomet buvo kalbama apie laiką po Naujųjų), tai ir gerai, gulėsiu, ilsėsiuosi, turėsiu laiko pažiūrėti per „Netflix“ serialus, apie kuriuos nuolatos kalba draugai. Deja, planai neišdegė, serialai taip ir liko neperžiūrėti, o knygų krūvelė prie lovos nesumažėjo. Man miego režimas ir apskritai tvarka gyvenime – labai svarbūs, tad tik jiems laiko ir buvo. Juokauju dabar, kad mūsų šeima it kokie žiurkėnai sukosi savo ratelyje – nuo pirmadienio iki penktadienio.
Jūsų sūnui Jokūbui vasarą sueis šešeri. Kaip jis laikėsi visu tuo mamai įtemptu ir daug jėgų pareikalavusiu metu?
Jokūbui taip pat reikėjo tėvų dėmesio, laiko ir meilės. Sūnus mums – prioritetas. Nors Jokūbas jau lanko darželį, tačiau tokia atkarpa gyvenime buvo, kuomet ugdymo įstaigų durys ir mažiesiems buvo užvertos.
Jokūbas prie pokyčių prisitaikė greitai, kai daugiau laiko leido namuose, mėgavosi žaidimais, animaciniais filmukais. Aišku, ir aš šiek tiek nuo darbų atitrūkau, nesinorėjo, kad dėl nesibaigiančių reikalų ir nuolatinio darbo su kompiuteriu nukentėtų vaiko ritmas. Kai atsinaujino darželių veikla, vėl paprasčiau ėmiau planuoti savo dieną, iki vakaro praleisdavau ją paskendusi darbuose. Linas karantino metu man be galo padėjo. Kas rytą jis sūnų ir dabar veža į darželį.
Linas karantino metu man be galo padėjo
Be to, vaikai iš esmės geba greitai priprasti prie naujos aplinkos, manau, viskas remiasi į tėvų filosofiją – ką sakai jam, kaip pateiki naują gyvenimą – taip ir jį priima. Stengiamės įdiegti sūnui nuo mažų dienų meilę gamtai, pagarbą medžiui, augalui. Aiškiname, kodėl mums tai yra svarbu. Jei įdedi pastangų, vaikas anksčiau minėtus dalykus priima kaip didesnę vertybę, nei prekybos centras. Kalbant apie daiktų vartojimą, tai mes su Linu stengiamės rodyti griežtesnę poziciją, norime, kad mūsų Jokūbas nebūtų orientuotas į materialius dalykus.
Linas taip pat išvengė pandeminio laikotarpio niūrumos?
Vyras jautėsi gerai, daug sportavo. Dabar jo režimas – trys treniruotės per dieną. Jas jis atlieka su asmeniniu treneriu virtualiai arba treniruojasi individualiai. Jo sportinis režimas karantino metu – didesnis nei tais laikais, kai profesionaliai žaidė krepšinį. Linas šiuo metu itin prisižiūri, ypatingai sveikai gyvena. Mūsų šeimai nebeliko pagundų eiti į restoranus savaitgaliais, nes karantino metu mes persikraustėme iš Vilniaus į kaimą. Atradome šalia savęs mišką, įsigijome kalnų dviračius, kai žiemą būdavo sniego, tempdavome Jokūbą su rogėmis per pusnis.
Atradome mišką, įsigijome kalnų dviračius, kai žiemą būdavo sniego, tempdavome Jokūbą su rogėmis per pusnis
Daugiausia laiko, kiek jo laisvo ištaikydavome, išties stengėmės praleisti gryname ore. Karantino metu abiejų sveikata tik pagerėjo. Gaminau namuose, į mūsų kaimą ir jokio sumuštinio, kad kas atvežtų, niekaip neužsisakysi. Taigi, valgome sveikai, visiškai nevartojame alkoholio, manau, visi šie geri įpročiai taip pat padeda ištverti šį keistą laiką. Nejaučiame nuobodulio, jei norisi pramogų, jų ieškome miške.
Persikraustyti iš miesto į kaimą – nemenkas pokytis. Kada ši idėja jums kilo?
Seniai statėmės namą prie upės. Tiesiog ateina toks laikas po 30-mečio, na, žinoma, visiems jis skirtingas, bet supranti, jog nebenori sėdėti senamiesčio kavinėje, kur gretimais ūžia automobiliai ir kvėpuoti užterštu oru. Ir nors kol kas namų senamiestyje neatsisakėme, nes ten mano darbas, bet iki šiol neapsisprendėme, kaip darysime toliau. Matuojamės gyvenimą kaime ir kol kas viskas tik džiugina. Privalumų – daug. Turėdamas valandėlę, visą ją praleidi miške, pasigamini kokį užkandį, vaikštai, susirandi stovyklavietę, užkandi, toliau vaikščioji.
Aplinką kaime gali susikurti kokią tik nori – ir žąsį, ir vištą auginti
Daug ir su Jokūbu kalbamės apie gamtą, jam labai įdomu, skaitau sūnui knygeles apie medžius, apie miško ekosistemą. Aplinką kaime gali susikurti kokią tik nori – ir žąsį, ir vištą auginti, viskas nuo tavęs juk priklauso. Jei ne pats mažą ūkį turi, tai didelė tikimybė, jog gretimais gyvenantis kaimynas tokį įsirengęs.
Žinoma, kol kas mūsų gyvenimo tempas nėra sulėtėjęs, nes vaiką reikia vežti į darželį, man vykti į darbą. Išeina taip, kad keltis turime anksčiau, o grįžtame namo jau vėlai vakare. Laukiu savaitgalių, kada visi ramiai susėdame papusryčiauti, šiek tiek pailsėti.
Nepaisant visko, džiugina namuose sustyguota tvarka. Patys nevartojame plastiko, neperkame plastikinių žaislų. Stengiamės rūšiuoti.
Žinoma, kartais Lietuvoje pasigendu daugiau sąmoningumo bei informacijos sklaidos šiuo klausimu. Kas liečia rūšiavimą, man atrodo, iki šiol nutinka, kad būna surūšiuojami neišplauti indeliai ir daromos kitos esminės klaidos. Šiais klausimais man iki šiol trūksta skaidrumo. Gyvenome Kanadoje, kitose šalyse, todėl Lietuvoje pasigendu tam tikrų su rūšiavimu susijusių atsakymų. Mano nuomone, žmonės paprasčiausiai per mažai drausminami dėl aplinkos teršimo.
Prakalbote apie ūkį, naminius paukščius. Įsivaizduojante save tokioje aplinkoje, besirūpinančią vištomis, žąsimis?
Man vištų auginti neleidžia Linas (juokiasi). Sako: ką mes darysime su ta višta? Vienam paukščiui juk reikia kompanijos. O būrys vištų gali visą kiemą aukštyn kojomis apversti. Vyras siūlo kiaušinius geriau iš vietinių ūkių įsigyti. Žinoma, ne faktas, kad aš naminių paukščių ateityje neauginsiu. Žiūrėsime, kaip bus.
Balandį planuoju pasiruošti sodinukus ir prasidės mano eksperimentai
Prie namų pasistatėme šiltnamį, daržą. Šįmet ir derlius pirmasis laukia. Balandį planuoju pasiruošti sodinukus ir prasidės mano eksperimentai. Tikiuosi, prisidės visa šeima, nes užmojai turėti įvairiausių daržovių – labai dideli (šypteli). Pažiūrėsime, kaip seksis, nes daržininkystė nėra paprastas dalykas. Reikia daug išmanyti apie ją. Patarimų jau dabar kreipiuosi į giminaičius, mamą. Visko išklausinėju. Turim tokią tetą Ončę, kuri su vyru visą ekologinį ūkį sukūrę yra. Jie visiškai atsidavę šiam savo pomėgiui, todėl pas juos auga pačių netikėčiausių daržovių, augalų. Būtent jų įvairiausių sodinukų jau iš anksto ir prisiprašėme. Netgi turime specialius, šviesaus atminimo Lino močiutės pomidorų sodinukus. Marcelės pomidorai – geriausi pasaulyje, tikiuosi, jie augs ir mūsų šiltnamyje, primindami apie šiltas akimirkas ir brangų žmogų gyvenime.
Niekada minčių pasilikti gyventi svečioje šalyje neturėjote? Juk galėjote su Linu tiesiog į žemėlapį besti ir keliauti, kur akys veda. Dauguma apie tokias galimybes tik pasvajotų...
Kartais, žinoma, apima neviltis, kai matai Lietuvoje dar egzistuojančias pilietiškumo, švietimo sektoriaus, politikos, ekologijos problemas, tačiau paprasta yra skųstis, daug sunkiau – būti sąmoningu, atsakingu ir pačiam prisidėti prie geresnės ateities bei bendros gerovės. Mes su Linu esame lietuviai, negimėme grafaičiais ir tokiais būti niekada nenorėjome. Mylime savo šalį ir žinome, kad gyvendami kitur, visuomet būsime svetimi. Lietuvoje mano šeima, mano kalba ir net mano mažytės problemos, kurias taip pat vertinu.
Šiandien jūsų gimimo diena. Toji Agneta prieš dešimtmetį būtų ryžusis tokiai avantiūrai, kaip atsisakymas miesto teikiamų malonumų ir gyvenimas kaime?
Iš tiesų, mąstysena keičiasi, bet tikrai nepasakyčiau, jog prieš gerą dešimtmetį savęs būčiau neįsivaizdavusi ten, kur esu dabar. Tiek Linas, tiek aš, dažnai apsilankydavome kaime, abu nuolatos stengdavomės rinktis kokybišką maistą.
Įvairios patirtys mums padėjo atsirinkti prie ko labiau širdis linksta
Visos brangios atostogos, kelionės ir kiti panašūs dalykai anksčiau vyko dėl paprasčiausio domėjimosi pasauliu. Neslėpsiu, buvo metas, kai ir prabangą norėjome pasimatuoti, traukė egzotika. Manau, labai sveika buvo visko paragauti ir visiškai džiaugiuosi dalykais, kuriuos nuveikėme per tuos dešimt metų. Išbandėme nemažai ir tos patirtys mums padėjo atsirinkti prie ko labiau širdis linksta.
Jums gimtadienis ypatinga šventė? Ko sau linkite ateinančiais metais?
Manau, kaip ir daugelis žmonių, aš per gimtadienius pasidarau praėjusių metų įžvalgas, pagalvoju, kas per juos buvo gerai, o kas blogai. Vizualiai taip pat analizuoju, ar kažkas kinta išvaizdoje, nors širdyje aš – visuomet 27-erių. Visa kita, atrodo, ne su tavimi vyksta.
Gimtadienio šventė man – ne apie žmogaus ego, o apie kitus – draugus, artimuosius. Šią dieną aš noriu susitikti su visais, pabūti drauge, kartais pašokti, o ne ateiti prie stalo su karūna ir dabar jau visi žiūrėkit, teikite dovanas.
Aš šią dieną galvoju apie žmones, su kuriais einu per gyvenimą ir dažniausiai mes turime puikų laiką. Šį kartą su visais, su kuriais norėčiau, dėl karantino nesusitiksime, bet juk bus dar tos laisvės. O sau linkiu tobulėti, leisti dienas prasmingai, kad per kitą gimimo dieną galėčiau sakyti: Agneta, puiku, neužsisėdėjai, gyvenai šiais metais prasmingai.
