Aida Čepukaitė sostinę iškeitė į kaimą: įsigijo tragiškos būklės namą, tačiau rado pilnatvę

„Vos pradėję draugauti iškart ėmėme kalbėti apie tai, kaip būtų gera gyventi kažkur gamtos apsuptyje – šiuo požiūriu mūsų nuomonės visiškai sutapo. Norėjome apsigyventi kaime, kad aplinkui būtų daug laisvės, žemės auginti derliui ir kaimynų nebūtų visiškai prie pat“, – Žmonės.lt pasakoja Aida.

Pradėję dairytis tokios nuošalesnės sodybos, pora visai netikėtai pamatė skelbimą „ant kelio“ – susisiekę su agentu nuvyko apžiūrėti sodybos, esančios Ringelių kaime, Molėtų rajone: „Iki jos privežė vietinis geras žmogus, pamatęs mus klaidžiojančius po gyvenvietę.“

Aida prisipažįsta, kad vyrą būsimasis pirkinys kiek šokiravo – namas buvo apleistas, su netvarkinga, kabančiais laidais elektra, be vandentiekio – viskas priminė ne gyvenamąjį namą, o tik griauti tinkamą objektą. O juk jaunavedžių pora čia gyventi ruošėsi su tuomet dar tik į šį pasaulį atkeliauti besiruošusiu judviejų pirmagimiu Giriumi.

„Ne tik mano vyras, bet ir mano mama, kuri darbo tikrai nebijo, pamačiusi šią vietą, aiktelėjo –  ir tikrai ne iš laimės. Iš tiesų, ten tikrai nebuvo įmanoma gyventi, tad teko visiems, ir ypač Barintui, pasiraitoti rankoves“, – juokiasi Aida.

Tačiau pamatyti sunkumai poros vis tiek neišgąsdino – jiedu pasiryžo pirkiniui ir nusprendė čia susikurti šeimyninę laimę: tokią, kokią įsivaizdavo tik jiedu patys.

Sutuoktiniams teko ir elektrą susitvarkyti, ir vandentiekį, nors, tiesa, iki visiškų patogumų dar toli – tualetas vis dar yra lauke, tad net per didžiuosius šalčius reikalui prispyrus tekdavo bėgti laukan. Aida juokiasi, kad prie visko priprantama, ir nėra taip baisu, kaip gali pasirodyti, juk, tvirtina ji – pagrindinius patogumus pavyko įsirengti, o ir kūdikį auginti, vadinasi, tikrai nebuvo per daug sunku.

Aida pasakoja, kad tai, jog namuose reikėjo iš esmės negyvenamą namą paversti vėl gyvenamu – ne vienintelis  jų laukęs iššūkis. Kelio iki pat namo tiesiog nėra, todėl arčiausiai, kaip jie gali privažiuoti prie namų – tai 700 metrų atstumas. Tuomet automobilį tenka palikti ir šiuos metrus iki namų su vaikeliu ar pirkiniais ant rankų tiesiog nešti pėsčiomis.

Vasarą tai – visai sveikas priverstinis būdas pajudėti, tačiau šią žiemą, kuomet sniego buvo išties daug, pasiekti namus tapo gana sudėtinga. Aida džiaugiasi, kad keliuką praėjimui jiems nuvalė geranoriškas toliau gyvenantis ūkininkas, pasitelkęs į pagalbą traktorių.

„Taip ir gyvename – kai susiruošiame į Vilnių, einame iki automobilio pėsčiomis. Pripratome. O ir šiaip, dabar tas kiekvienas išvažiavimas „į miestą“ tapo tokiu ypatingu, aš net pasidažau, nors nebuvau mėgėja to daryti!“ – juokiasi pašnekovė.

Planuose – antras namas

Antram gyvenimui prikėlę sodybą Čepukaičiai jau priprato prie paprasto gyvenimo, kai daiktų namuose – nedaug, o ir dauguma turimų buvo gauti dovanų ar pritaikyti buityje, kad netektų pirkti naujų.

„Juokiamės, kad jei ištvėrėme čia tokią šaltą žiemą ir finansinius sunkumus vienu metu, tai jau visa kita – tik lengviau. O jeigu kalbėti rimčiau, specialiai nesirinkome tokio namo, kur būtų iššūkis net elektros gauti, tiesiog pirkome pagal savo finansines galimybes. Mūsų tikslas buvo būtinai namas ir būtinai su daug gamtos aplink. Norėjau švariai auginti daržoves, kas reiškė, jog gana dideliu atstumu neturi būti automobilių kelio. Taigi ši vieta atitiko mūsų norus ir tai, kiek mes galėjome sau leisti“, – atvirauja Aida.

Pirkiniui įsigyti jauna pora šiaip ne taip gavo paskolą, o pradinį įnašą susirinko paskutinę minutę pardavę parsivarytą iš Amerikos ir trejus metus nevažiavusį elektromobilį „Fiat e500“, nes nors namas ir buvo, tačiau būsto paskolai paimti įvertintas kaip per prastas, tad teko mokėti didesnį pradinį įnašą. Be to, dar prireikė apie 13 tūkstančių investicijų, kad namas galėtų būti gyvenamas ir žiemą.

„Kadangi žemės čia – išties nemažai, mūsų planas ateityje pasistatyti naują namą, o šį palikti vykdyti kokiai nors edukacinei veiklai, priimti svečiams ar tiesiog palikti kaip vaikų namuką. Girius paaugs, o mes norėtume ir daugiau vaikų, taigi šis namas tiesiog bus per mažas, o ir tos normalios kanalizacijos sistemos namuose visgi norisi“, – juokiasi Aida.

Gana greitai čia atsirado ir keturi maži šiltnamiai, kuriuose praėjusią vasarą jau augo gausybė daržovių, o šiais metais – ir savadarbis šildomas šiltnamis, plotu praktiškai didesnis už namą, tad daiginimo sezonas jau pradėtas.

Aida šypsosi, kad jiedu su vyru – gero maisto fanatikai, tad savas, švariai užaugintų daržovių derlius jiems yra kažkas ypatingo. „Šis maistas – visai kitokios vertės ir skonio, valgai ir širdis dainuoja“, – šypsosi ji.

Motinystė kaime – paprasta ir džiugi

Paklausta apie motinystę kaime, Aida pasakoja, kad vaikas daug būna lauke, susipažįsta su gamta, kvėpuoja tyru oru ir po truputį ragauja savų daržovių – kas begali būti paprasčiau ir geriau mažam vaikui?

Ne paslaptis, kad Aida prijaučia „zero waste“ idėjoms, tad stengiasi nešvaistyti ne tik maisto, bet ir pinigų nebūtiniems daiktams.

„Beveik visus daiktus mažyliui mums atidavė kitos mamos. Tikrai yra daug grupių internete, kur žmonės atiduoda, mainosi, dalijasi gerais daiktais. Mums šiuo klausimu labai pasisekė, nes visą pagrindą gavome, tad vaikui perku tik tai, ko išties neturime ir kas būtina, o tam daug pinigų tikrai neišleidžiu“, – patikina Aida, prisipažinusi, kad tapus mama ir ją aplankė noras pirkti visokius mielus kūdikiškus daiktus, tačiau šioje vietoje nusprendė išlikti racionali su mažomis išimtimis.

„Kad ir kur begyvenčiau, ką beveikčiau – norėčiau ir toliau taikyti principą turėti kuo mažiau daiktų, jeigu įmanoma – nepirkti naujų, o panaudoti kažką, kas jau yra“, – priduria.

Aida sako, kad jeigu jau labai kažko prisireikia naujo, tam puiki proga – šventės, kuomet gali tai „užsisakyti“ dovanų, nes artimieji vis tiek nori parodyti dėmesį ir ką nors padovanoti.

„Barinto mama mezga, tad didelis džiaugsmas, kad Girius gali rengtis močiutės numegztu megztiniu, piršinėmis ar kojinėmis, apsikloti pleduku. Kadangi mezgama iš gerų siūlų – jie patvarūs, šilti, tad ir dėvėjimas tokių dalykų ilgesnis“, – džiaugiasi.

Kam to reikia?..

Pora galėjo gyventi sostinėje ir dėl tokių niekų, kaip per šaltį bėgti į lauko tualetą, niekada gyvenime nesukti galvos, tačiau Aida nė kiek neabejoja, kad šis jų žingsnis buvo geras sprendimas.

„Nežinau, kaip bus po kelerių metų, bet šiai dienai aš galiu tiksliai pasakyti – jausmas, kurį tu jauti gyvendamas tokiame ramiame kaime, yra nuostabus. Atrodo, kad čia jokia depresija tiesiog negali apimti. Atsikeli – šviesu, švaru, dažnai šviečia saulė, girdisi paukščiai, išleidi šunis pro duris, išlendi į lauką, įkvėpi tyro oro... Jokių pašalinių garsų, jokio automobilių garso bei kvapo... Tai nuostabu, savotiška prabanga!“ – džiugiai sako Aida.

Ji pasakoja, kad dauguma darbų šiais laikais padaromi per atstumą, tiesiog turint kompiuterį, tad gana tolimas kelias iki sostinės nėra kliūtis – į ją dėl darbų ar artimųjų moteris nuvažiuoja pagal poreikį, o štai kitomis dienomis – ir darbas, ir laisvalaikis būna Ringelių kaime.

„Na, nėra to vidaus tualeto, taip, dar kažko neturime, pagrindinis pečius antai sudegė, teko naktį keltis mažąjį pečiuką kūrenti, bet vis tiek tai – tik niekis prieš tą vidinę ramybę, kurią čia jaučiame. Rodos, net vertybės persidėlioja.

Žmonės didelę dalį savo gyvenimo žiauriai daug dirba, tada tuos pinigus išleidžia, kad būtų tokie pat gražūs ir madingi kaip kiti, tada vėl dirba, vėl išleidžia.... Užsisuka šiame beprasmiškame rate, suserga įvairiomis ligomis ir, kai pagalvoji, visa tai dėl ko? Kad šis beprasmis ratas tik dar stipriau įsisuktų?..“ – retoriškai klausia pašnekovė.

Ji neneigia, kad vis dar sulaukia daug klausimų, kam jaunai porai reikėjo šio „kaimietiško“ iššūkio, tačiau tuo pačiu – ir daugybės palaikymo, svečių, kurie atvykę čia, šypsosi Aida, nustoja klausinėti apie patogumus.

„Aš šiuo požiūriu turbūt ir šiaip buvau kiek keistoka – ne kartą girdėjau, kad štai, iš tokios šeimos, kam jai to reikia... Na, man reikia, ir mano antrai pusei reikia, tad kodėl gi ne? Teko pagyventi Šveicarijoje, Pietų Korėjoje, mokytis Škotijoje, o ir šiaip pamatyti pasaulio, tačiau čia esu pati laimingiausia. Mes tiek skubame, tiek lyginamės vieni su kitais, kol galiausiai susergame. Norėjosi išlipti iš šio užburto rato ir bent jau kol kas jaučiame, kad tai tikrai veikia“,  – šypteli Aida.