Airida Gintautaitė: „Suvokti ir tamsiąją aktoriaus profesijos pusę reikia drąsos“

Ką darote, kai į jūsų duris pasibeldžia toks sunkus vaidmuo? Ar yra kada buvę, kad būtumėte išsigandusi ir bėgusi nuo vaidmens, kurio nesuprantate, nenorite, nejaučiate?

Į duris vaidmenys nesibeldžia. Paskambina režisieriai, aktorių atrankos asistentai ir paklausia, ar norėtumėte viename ar kitame projekte dalyvauti? Yra buvę labai daug kartų, kai atsisakiau. Dažniausiai dėl to, jog neįdomu ar trūksta to, kas verstų sutrikti, kad pajustum: oho, kaip sudėtinga, nieko nesuprantu, bet labai kabina, todėl įdomu rizikuoti. Beje, su „Kvėpavimu į marmurą“ būtent taip ir buvo.

Kaip ruošėtės vaidmeniui? Gal lankėtės vaikų namuose? Gal ką nors ištraukėte iš savo pačios gyvenimo?

Į vaikų namus nevažiavau, nuvažiuoti ten yra kur svarbesnių motyvų, nei gaudyti įspūdžius.

Vaikų namuose reikia būti su vaikais be jokio tikslo. Prieš filmuojant laidotuvių sceną buvo kilęs noras susitikti su motinomis, kurios palaidojo savo vaikus. Kai apie tai pasikalbėjau savo mokytojui Jonui Vaitkui, jis man pasakė – nedaryk to. Pati gali viską įsivaizduoti, kartais gal net su tokia jėga, kokios realybėje nebūna. Jau po filmavimų dalyvavau sūnaus draugo laidotuvėse, mačiau savo sūnų laidojančią mamą, su kuria anksčiau nebuvome artimos. Skaudi netektis suvedė, iki šiol draugaujame.

Viena jūsų herojė iš OKT spektaklio – Miranda scenoje taip sako: „Nebijok pažvelgti į savo vidų. Baubas nėra toks baisus, kai ištrauki jį į dienos šviesą.“ Ar tikrai taip lengva susidoroti su savo baimėmis?

Su baimėmis dorotis nereikia. Jas reikia traukti į šviesą. Žmonės skirtingai supranta baimes ir savuosius baubus. Aš turiu savą baimių traukimo į šviesą būdą: kol kambaryje nerandi jungiklio, tol jame yra tamsu. Kai randi, kur įjungti šviesą, nebekontempliuoji – kur dingo tamsa? Aš juk tiek dėl jos prisikankinau – kritau, kliuvau už daiktų, prasiskėliau antakį. Šviesa tiesiog yra. Visa, kas atsitiko, kol ieškojai jungiklio, tebuvo neapšviestos tamsos reikalai. Nei susidoroti su jais, nei pamilti jų nereikia. Reikia prisiminti, ko atėjai į kambarį.

Kažkur skaičiau: „Izabelės vaidmuo padėjo suaugti. Vaikiški sprendimai man trukdydavo.“ Kada ateina laikas, kai moterys suauga?

Spektaklio „Lokis“ finale mano herojė Marie sako: „Niekada nenorėjau būti suaugusi...“ Daug galvojau, kodėl ji taip sako? Nuo kada prasideda riba: jau esi suaugusi? Ir kodėl galima to nenorėti? Gali būti, priartėjau prie atsakymo: Marie ėmė nepatikti patyrimas, jog viskas praeina. Saliamono frazė „Ir tai praeis“ prie skausmo pojūčio tiko, tačiau prie laimės akimirkų – ne. Tada ji nori būti vaiku ir tiesiog negalvoti. Skausmą paleisti saliamoniška išmintimi mokiausi lengviau, nei paleisti džiugesio ir euforijos pojūčius. Kai man tai pavyko, pasijaučiau suaugusi. Suaugusiojo gyvenime yra žavesio: rimtuole tapusi, imi ir susimauni. Ir taip, kad – gėdų gėda! Tai per daug linksminiesi, tai pernelyg ilgai liūdi, per daug kalbi – suaugusiam lyg ir netinka. Tada atsigręži į savo gėdos baubus, ogi, pasirodo, jie – mano, suaugusios moters, treniruokliai. Patamsyje užkliuvusi, sustingstu, o dienos šviesoje treniruojuosi, ir tiek. Nes nenoriu tik stovėti vaikiška suaugusiojo ar išmintingo žmogaus poza. Noriu judesio.

Ar realiame gyvenime, kaip ir filme, jums buvo kilusi mintis įsivaikinti kūdikį? Jei taip, kas sulaikė, kad mintis taptų realybe?

Mintis padėti mažam vienišam žmogui yra kilusi ne kartą. Įsivaikinimo klausimą išsprendė sūnaus gimimas. O toliau – daug veiksmo, daug gastrolių, spektaklių. Ne visada ir su savo vaiku galėdavau būti tiek, kiek reikėjo ar norėjau.

Jūsų sūnus jau didelis, ar jau galite pasakyti, ką reiškia užauginti vaiką?

Mano sūnui – 21-i, išėjęs iš namų, jis gyvena atskirai. „Kad ir kaip tave mylėčiau, mama, nusprendžiau gyventi atskirai“, – apėmė dvejopas jausmas, kai išgirdau. Tuo pat metu ir suskaudo, lyg ko būčiau netekusi, ir pasididžiavimas užliejo širdį: oho, jis – jau tikras vyras!

Mane stebina kūrinijos reiškinys – motinos meilė. Būtent, tai yra reiškinys, nes reiškiasi įdomiausiu ir labiausiai nenupasakojamu pavidalu. Kiek buvau jaunystėje prisiskaičiusi apie besąlyginę meilę, apie nenorėjimą turėti, o tik duoti. Apie žinių perdavimą ne žodžiais. Visa tai tvirtinausi savais išgyvenimais. Skausmo ir džiaugsmo stadijas, kurias perėjome kartu su sūnumi, kai buvo paauglys, priskirčiau meilės paslapčiai. Tik tada, kai hormonų genamas vaikas tranko durimis, kai neklauso nė vieno patarimo, kai tave ignoruoja, atsiduri meilės reiškinyje. Norėtum viso to, kas vyksta, nusikratyti, gal net įsižeisti, o imi ir besąlygiškai atsiduodi meilės vyksmui. 

Sūnus – irgi kūrėjas. Kaip pavyko puoselėti jo kūrybiškumą?

Nuo kūdikystės prisimenu, kad Matas buvo toks, koks yra dabar. Dar nepradėjęs kalbėti, išdaužydavo šaukštu į stalą savo istoriją. Žiūrėdavo į šaukštą – kokį ritmą jis muša, kaip skamba, juokdavosi, o paskui mušdavo iš naujo – tada pasigirsdavo keisčiausi garsai. Darželyje ir mokykloje jam patikdavo organizuoti visokius pavaidinimus ir pamuzikavimus, dažnai – ne vietoje ir ne laiku. Eidavau kalbėtis su mokytojomis, aiškindavau, kad jis nedaro pamokose iš savęs klouno, kaip kad joms atrodė. Lankė dziudo, tekvondo treniruotes ir labai drausmingai kulniuodavo į „Ąžuoliuką“ dainuoti. Mūsų vaiko kūrybiškumą puoselėjo daug nuostabių trenerių, muzikos vadovų, mokytojų.

Užaugęs savo poeziją Matas rašė tyliai ir mums nežinant. Tik prieš keletą metų davė paskaityti. Visą aplanką išspausdinau ir padovanojau jo tėčiui, kad turėtų. Man labai patinka, kaip sūnus rašo.

Pati užaugote Palangoje. Argi jūra nepriverčia rašyti poezijos?

Senokai galvojau apie tą laiką... Jūros horizontas vaikystėje man buvo neatsakytas tolis, kai tik turėdavau laisvo laiko, eidavau prie jos ir tarsi laukdavau atsakymo. Anuomet, kai pažangių technologijų dar beveik nebuvo, turėjau jūrą, kurią įsivaizduodavau kaip telekomunikacijų ryšį. Prisiklausiusi vėjo, eidavau rytais į mokyklą, lankiau lengvosios atletikos treniruotes, šokių būrelį, mokiausi muzikos mokykloje.

Paauglystėje iš malonumo apsiseilėjusi pirkdavau naują knygą, kaip šiandien vaikai, matyt, perka naują telefoną. Gerų knygų anais laikais išleisdavo labai mažai, o iki Palangos knygyno atkeliaudavo tik vienetai. Labiausiai per knygas, jūrą ir pokalbius su muzikos mokytoja, o ir su drauge apie laisvą gyvenimą kūryboje gavau daugiausia įžvalgų apie save.

Ar tuomet, kai Vilniuje peržengėte Muzikos ir teatro akademijos slenkstį, iš tikrųjų suvokėte, kas jūsų laukia?

Tiesą sakant, norėjau studijuoti angų kalbą, bet susirgau ir praleidau egzaminus. Po metų Vilniuje pajutau vidinę laisvę, tarsi atitrūkau nuo mokyklos ir įsipareigojimų tėvams. Šiandien man atrodo, kad aktorystės studijos buvo noras patirti dar daugiau laisvės. Tais metais rinko sustiprinto muzikinio ugdymo aktorių kursą, mus prigąsdino, kad lengva nebus. Nujaučiau, kad tai – tiesa, tačiau laisvės norėjosi labiau. Kūrybos raiškos laisvės.

Šiandien scenos meno mokote kitus. Ką per tuos metus, kai esate scenoje ir kine, sužinojote apie aktorystę?

Darbą Muzikos ir teatro akademijoje esu pristabdžiusi. Darbas su jaunais žmonėmis padėjo koncentruoti žinias, kurių prikaupiau, į metodą, kurį galiu pritaikyti. Kalbu ne apie profesijos pradmenis, o apie balso, emocijų, kūno plastikos valdymą. Pirmuose kursuose yra daug noro, energijos, bet kaip visa tai valdyti, jauni žmonės nežino. Subtilesnės aktorystės paslaptys perduodamos vėlesniais metais, o išleisdama iš akademijos turi pasakyti jiems vieną pagrindinių linkėjimų – turėkite valios ir noro kurti. Ne atlikti, o kurti.

Šiais metais buvote ne kartą nominuota – ir teatro, ir kino apdovanojimams. Auksinį scenos kryžių gavote už vaidmenį spektaklyje „Lokis“, kuriame įkūnijote Vilniuje nužudytą prancūzų aktorę Marie Trintignant. Ar scenoje aktorė aktorę geriau supranta? Airida – Marie?

Kai pradėjau dėstyti akademijoje ir kai įvykdavo tai viena, tai kita nelaimė, susijusi su psichikos problemomis, pradėjau domėtis garsių ir talentingų aktorių istorijomis. Ieškojau žinių, kaip jie nugyveno iki senatvės. Pasibaisėjau, kiek išėjo per anksti arba savo noru. Ir kiek tapo psichikos ligoniais. Jaučiau didelę atsakomybę perspėti jaunus, į šlovę besiveržiančius studentus, kad palauktų. Kad pirmiau susipažintų su savo asmenybe, išsiaiškintų, kokios psichologinės dilemos tūno jų viduje. Suvokti ir tamsiąją aktoriaus profesijos pusę reikia drąsos. Reikia būti budriam, kai darbo daug ir kai darbo nebelieka. Negalima pulti akis išdegus gamintis adrenalino, kurį išskiria scena. Alkoholis, narkotikai negelbėja nei nuo nuovargio, nei nuo tuštumos jausmo. Atsisakiau alkoholio jau labai seniai. Manau, kad tai buvo geriausias mano sprendimas per visą aktorystę. Kaip Airida, aš Marie užjaučiu. Suprantu, ką ji jautė, bet daugybė neteisingų sprendimų ją artino prie tragedijos.

„Kino pavasario“ geriausios aktorės rinkimuose jus aplenkė kolegė Eglė Mikulionytė, tačiau Kosovo filmų festivalyje, kur pristatytas „Kvėpavimas į marmurą“, buvote pripažinta geriausia aktore. Kas yra tie apdovanojimai – žaidimas ar rimtas darbo įvertinimas? Kokį apdovanojimą labiausiai branginate?

Brangiausias apdovanojimas šiuo metu man – Mato ir jo draugų grupės pirmosios vietos prizas jaunų muzikinių grupių konkurse. Tikrai nuoširdžiai sakau – tokio džiaugsmo nejaučiau nė per vieną apdovanojimų ceremoniją, kurioje pati dalyvavau. Tai buvo kažkas tokio! Konkursų, apdovanojimų žaidimo azartas karštesnis, kai džiaugiesi dėl kito. Ypač – dėl savo vaiko.