Aisčio Mickevičiaus sesuo Agnė Mickevičiūtė-Butienė: „Visada rinkausi tarp sporto ir meno“

Zumbos šokių visą vasarą vilniečius mokiusi Agnė Mickevičiūtė-Butienė pokalbio metu prisipažino, kad tik artimiausi draugai žino, kad jos brolis yra gerai Lietuvoje žinomas pramogų pasaulio atstovas. „Nemėgstu besipuikuojančių žmonių ir stengiuosi tokia nebūti, nes manau, kad ir pati esu nuostabus žmogus“, – paklausta, kodėl vos keletas žmonių žino, kad ji yra Aisčio sesuo, sako Agnė.

Tačiau ir mes neskubame jaunos moters tardyti apie brolį, pirmiausia pasikalbėjome moteriškai – apie sportą ir kaip gi pradėti pagaliau lankytis sporto klube.

Kada tavo gyvenime atsirado sportas? Ar nuo vaikystės sportuoji?

Nuo ketverių metų lankiau sportinę gimnastiką, tačiau visuomet mėčiausi tarp meno ir sporto. Mokiausi ir dizaino mokykloje, dailės egzaminą lankiau, norėjau stoti į dailę, bet nugalėjo sportas (šypsosi.)

Ar lietuviai, lyginant su užsieniečiais, yra sportiška tauta?

Žiūrint, apie kokį užsienį kalbame. Skandinavai sportuoja labai daug, bet gal dėl to, kad ten šalta (juokiasi). Pas mus dabar irgi nemažai žmonių sportuoja, atsidarė daug naujų sporto klubų, šokių studijų ir mokyklų.

Tačiau kai kurie visgi taip ir nenueina į sporto klubą.

Taip, dažniausiai sutrukdo pinigai, gal ir kompanijos nėra. Ir šiaip, mūsų žmonės neturi ryžto...

O gal tiesiog mes esame labai užsiėmę ir neturime laiko?

Taip, būna, kad ir taip teisinasi, bet jeigu tikrai kažko nori, laiko visada rasi.

Tad kaip prisiversti sportuoti – susilažinti su draugais, pasiskelbti viešai „Facebook“...

Nežinau, ar tai padeda. Tiesiog reikia vieną dieną pasiryžti ir neatidėlioti. Reikia vieną dieną atsikelti ir pasakyti sau, kad šiandien einate sportuoti, nes rytojus, sausio pirma ar tiesiog pirmadienis niekada neateis. Nuspręskite – šiandien ir viskas.

Žmonės susizgrimba, kad reikia pradėti sportuoti tuomet, kai ištinka bėda – pradeda kamuoti ligos, antsvorio problemos.

Tačiau, reikia reikia sportuoti tam, kad nesusirgtumėte, o ne tada, kai jau turime problemų – antsvorį ar kitas bėdas. Fizinę formą reikia palaikyti, nes tada žmogus kitaip jaučiasi, jis yra energingas, geros nuotaikos. Atėjęs po darbų į sporto klubą žmogus išsikrauna, todėl savo bėdų neparneša namo. Sportuoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai yra gerai.

Bet juk po darbų esame tokie pavargę, kad galvoti apie prakaitavimą sporto klube tikrai nėra net jėgų...

Tie, kurie sportuoja, prisipažįsta, kad po darbų tingisi eiti į sporto klubą, norisi namo, bet kai ateinair išsikrauna, išeina iš sporto klubo turėdami dar daugiau energijos.

Kas yra pagrindiniai sporto klubų lankytojai?

Dažnai sportuoja moterys po gimdymo, ateina daug jaunimo, nes sportuoti dabar madinga. Mane asmeniškai nustebino, kad senjorai pradėjo aktyviau sportuoti.  Ateina kartais vos paeinantys diedukai! Žinoma, jie neina į aerobiką, bet į baseiną nueina. O ko jiems daugiau reikia. Geriau, nei sėdėti namuose ir lesinti paukščiukus ar maitinti kates per balkoną.

O kaip elgtis, kai nori sportuoti, tačiau medikai tikina, kad tai – ne pats geriausias sumanymas...

Susidūriau su kliente, kuriai dėl išvaržos medikai prisakė gulėti lovoje, tačiau ji labai norėjo sportuoti. Ji pasikonsultavo su mumis, sudarėme jai specialią programą, kuri sustiprino nugarą ir dabar moteriai jos net nebeskauda.

Tavo nuomone, sportas pakenkti negali?

Bet koks fizinis aktyvumas, nebūtinai sportas, tikrai nepakenks. Galima nueiti į baseiną ir tiesiog po kaskadomis pasėdėti, džiakuzi paburbuliuoti. Pas mus ateina žmonės ir su širdies problemomis. O vėliau pasako, kad sportas padėjo sustiprinti širdį ir gydytojai net leido vaistų nebegerti.

O ar galima nepasitarus su treneriais pradėti pačiam treniruotis?

Ne, pačiam geriau to nedaryti. Ne šiaip sugalvota, kad iš žmonių reikia pinigus paimti už programų sudarymą. Reikia pasakyti treneriui savo tikslus, o jis jau patars, ką reikia daryti, kokį krūvį ir treniruotes pasirinkti. Nes ne viską, ko mes norime, mes galime.

O jeigu kalbėtume apie bėgiojimą?

Labai puiku, aš palaikau tuos, kurie nusprendžia savarankiškai bėgioti, bet kiek esu girdėjusi, tai ir lieka pažadais. Atsikeli ryte: -30, tamsu... Ai, gal rytoj... Taip ir baigiasi daugeliui bėgiojimas (šypsosi.)

O dabar pakalbėkime apie tave. Kaip ruošėsi treniruotėms?

Pirmiausia, turiu sugalvoti pagal kokią muziką šoksiu, tada turiu ją susirasti, parsisiųsti, tada turiu sugalvoti šokį, pagalvoti, kaip jo išmokysiu žmones. Tai gali dvi, tris dienas užtruki. Būna, kad nieko nesugalvoju...

Kai kiti eina į sporto salę pailsėti nuo darbų, kur ilsėtis eini tu?

Bent kartą per mėnesį turiu pagulėti lovoje su daug skanaus ir nesveiko maisto (juokiasi.) O šiaip labai mėgstu linksmintis, mano toks būdas!

Tai šventuolės nevaidini ir nesakai, kad valgai tik salotos lapą?

Žmogus turi viską daryti saikingai – ir linksmintis, ir valgyti, ir sportuoti. Viskas , kas perdėta yra nesveika ir juokinga. Mano nuomonė tokia. Tai yra gyvenimas, turi iš jo imti viską, ką jis tau duoda. Jeigu dievas sukūrė „McDonalds“, kartas nuo karto juo galima ir pasimėgauti (juokiasi.)

O ar draugai prašo asmeninių konsultacijų, susijusių su sportavimu?

Kiekvieną kartą bent vienas žmogus pažada, kad ateis pas mane sportuoti. Visiems atrodo, kad tai labai stebuklingas darbas – paprastas, lengvas, nereikia rūpintis figūra, galiu valgyti ką noriu... Visi nori tokiais būti, užduoda daug klausimų, bet dažniausiai niekas taip ir neateina.

O dabar pakalbėkime šiek tiek apie tavo brolį Aistį. Abu gyvenate Vilniuje, tačiau, ar dažnai susitinkate?

Vienas kitam skiriame gana mažai laiko, nes abu esame pakankamai užsiėmę žmonės, tačiau renginiuose, kuriuose jis dalyvauja, spektakliuose ar kvepalų pristatymuose visada būnu aš. Jei aš turiu kažkokias treniruotes ar šventę, visada yra jis. Mes palaikome vienas kitą, nors ir neturime daug laiko susitikti.

Ar daug kas žino, kad tavo brolis yra gerai žinomas Lietuvoje?

Žino tik mano artimiausi žmonės. Niekada vos susipažinusi su žmonėmis nepasakoju apie savo brolį. Kartais atrodo, kad mano draugams yra svarbiau, pasakyti kam nors, kad aš – Aisčio sesė. Nemėgstu besipuikuojančių žmonių ir stengiuosi tokia nebūti, nes manau, kad ir pati esu nuostabus žmogus (juokiasi).

Tačiau ir į žiniasklaidos akiratį dar nesi pakliuvusi.

Manęs daug kas klausia, kodėl neinu į įvairius pristatymus, nes galėčiau į juos turbūt kas antrą dieną eiti, bet tai nėra mano tikslas. Yra žmonių, kurie visur lenda, kad tik būtų nufotografuoti, bet man tai juokinga.

Garsi būti nenori?

Ne, nenoriu. Man patinka būti gerai savo srityje, kai mane kviečia į interviu apie sportą, kai kviečia į treniruotę ar konvenciją būti prezentatore. Tada, kai mane fotografuoja ir pristato kaip trenerę. O kad parašytų prie kažkokios nuotraukos, kad čia Aistis su sese... Neturiu tokių tikslų.

Tačiau tėvai turbūt jumis abiem didžiuojasi?

Taip, ypač mama. Jai visada smagu kažkur internete pamatyti nuotrauką, straipsnį paskaityti... Ji juos ir kaupia. Tada veža į kaimą, ten visos babos susirenka pažiūrėti (juokiasi). Nesvarbu, ar tu esi žurnale, ar ne, tėvams svarbiausia, kad kažko pasiekei ir jie gali tavimi didžiuotis.