Aisčiui Mickevičiui – 45-eri: „Nepamirškime, juokas ilgina gyvenimą ir gamina vitaminą C“

45-eri – neeilinis gimtadienis. Kaip planuojate paminėti šią ypatingą progą?                                        

Dabartinė situacija diktuoja savo sąlygas ir variantų ne tiek jau daug. Turėjau minčių šia proga surengti asmeninę fotografijos ir grafikos parodą, bet šiuos planus kol kas atidėsiu vėlesniam laikui. Norėtųsi surengti didelę šventę draugams ir šeimai, bet kaip ją surengti karantino sąlygomis? Dar būtų šaunu pabėgti į kokį pasaulio kraštą, bet bilieto kišenėje dar neturiu.

Gimtadienio visada laukiu pakylėta nuotaika. Ne todėl, kad labai smagu būtų bėgančius metus skaičiuoti, o todėl, kad aš gimęs pavasarį, o pavasaris – tai gamtos ciklo pradžia. Šiemet 45-o pavasario proga su „Obuolio“ leidykla įprasminsiu prabėgusį gyvenimo etapą autobiografine poezijos ir iliustracijų knyga simbolišku pavadinimu „Būtasis laikas“. Taigi, padedu varnelę ir toliau dairaus į ateitį, nes į praeitį dairytis neverta.

Visgi, kokiais nuveiktais darbais džiaugiatės labiausiai, o ką galbūt atsukęs laiką darytumėte kitaip?

Jei visgi retrospektyviai pažiūrėčiau į prabėgusį laiką, tai jis buvo labai įdomus ir turiningas. Kartais atrodo, kad suspėjau nugyventi kelis skirtingus gyvenimus ir vis man negana. Smalsumas gena tolyn.

Orestas yra absoliuti mano priešingybė. Neturiu nei jo vešlių garbanų, nei pasitikėjimo savimi...

Labiausiai mane patį stebina transformacija iš teatro aktoriaus į aromatų kūrėją. O pakeliui juk buvo dešimtmetis radijo eteryje, kūrybiniai darbai kadre ir už kadro televizijoje, garsinimas, renginių vedimas, nuosavo parfumerijos verslo kūrimas, knygos. Ar norėčiau atsukti laiką atgal ir kažką taisyti?

Galbūt. Galbūt tikrai vienur kitur pakoreguočiau sprendimus, nors iš esmės pernelyg nesigailiu nieko, ką teko patirti ir išgyventi. Be šios patirties dabar nebūčiau toks, koks esu.

Kokie buvo jūsų pastarieji metai?

Pastarieji metai, nepaisant sudėtingos pasaulinės situacijos, buvo labai kūrybiški, darbingi. Kai kurie projektai, darbai sustojo, žlugo, bet atsirado kitų, situacija išmokė prisitaikyti ir ieškoti išeičių. Didžiausia klaida, manyčiau, sėdėti ir nieko neveikti, laukti, kol gyvenimas vėl susitvarkys. O jeigu jis nesusitvarkys? Jeigu nebebus taip, kaip buvo? Kai tai supranti, tiesiog imi ramiau vertinti situaciją ir ieškoti sau palankių sprendimų. Taigi, aš, skirtingai nuo lietuviškos Vyriausybės, jau seniai gyvenu naujojoje realybėje. Dirbu, kuriu, keliauju.

Kaip karantino metu sekėsi jūsų parfumerijos verslui?

Didysis parfumerijos paradoksas slypi tame, jog šis prabangos prekių sektorius yra gerokai atsparesnis už kitus užklupus sunkmečiui. Ištikus krizei, kai ateitis tampa miglota, žmonės nustoja pirkti prabangos prekes, bet tai negalioja parfumerijai. Kvepalai lieka tais vieninteliais asmeninės prabangos likučiais, kuriuos žmonės dar linkę sau leisti, nepaisant visko. Taigi, man, kaip verslininkui, pastarieji metai nebuvo blogi.

Galbūt turėdamas daugiau laisvo laiko sukūrėte naujų ypatingų kvapų?

Neturėjau nė minutės laisvo laiko! Kol dauguma paklusniai sėdėjo ant sofų namuose, aš visa laiką dirbau. Su kolege Ineta Stasiulyte per pirmą karantiną iškart gavome darbo televizijoje, o per antrą atsirado online renginiai, reklamos. Pasitaikius kiek laisvesnei minutei paruošiau naują savosios knygos apie parfumeriją „Kvepalai“ leidimą.

Nėra kada man užpečky sėdėti.

Knyga pasirodė iškart po Naujųjų, savaitę pasirašinėjau užsakytus egzempliorius leidyklai ir savo gerbėjams. Žinoma, nesustojo ir parfumerinė kūryba. Esu pradėjęs labai gražų bendradarbiavimą su vienu vaistinių tinku. Kuriu jų kosmetikos linijos produktams aromatus. Taigi, nėra kada man užpečky sėdėti (šypsosi).

Koks aromatas jums yra labiausiai mielas širdžiai?

Turiu keletą mėgstamų kvapų – miesto asfalto kvapas po vasaros lietaus, pajūrio pušyno kvapas, šviežios medienos, bažnytinių smilkalų, sukamo tabako, knygų, pageltusio popieriaus, senos spintos, dūminio viskio, šviežios kavos, džiovintų slyvų, figų, yuzu mandarinų ir irisų žiedų kvapai.

Jau penkerius metus įkūnijate vieną ryškiausių personažų – Orestą Vaigauską. Jis – tik personažas, ar dabar jau jūsų asmenybės dalis, kita veido pusė? Ar nebūna sunku „išlipti“ iš šio vaidmens?

Taip, Vaigauskai egzistuoja jau beveik penkerius metus, tai labai vykęs pramoginis projektas, kurio sėkmės paslaptis – tiesiog tobulas kūrybinis duetas su Ineta Stasiulyte. Toks duetas artistus ištinka nedažnai ir tai galima laikyti likimo dovana ar laimingu galimybių bilietu (dabar populiaru sakyti “pasu”).

Orestas yra absoliuti mano priešingybė visomis prasmėmis. Jis – ryškus, charizmatiškas, ekstravertiškas bonvivanas, garsiai besimėgaujantis gyvenimo malonumais. Aš irgi savotiškas hedonistas, bet mėgaujuosi tyliai. Neturiu nei jo vešlių garbanų, nei pasitikėjimo savimi, nei neatremiamo asmeninio šarmo, dėl kurio po kojomis jam krenta visų amžiaus grupių moterys. Aš pats įdėmiai stebiu gyvenimą iš saugaus atstumo, o jis aistringai jį ragauja ir lapnoja visa savo esybe. Dėl visų šių skirtumų man tikrai nėra sunku išlipti iš jo futliaro.

Beje, Vaigauskai – savotiškas fantomas, gyvenantis nuosavą gyvenimą. Vis sutinkame žmonių, kurie šventai tiki, kad jie yra tikri. Mums, kaip kūrėjams, tai – geriausias komplimentas ir įvertinimas. O aš Vaigausko pagalba štai ir pilnavertį šeimyninį gyvenimą gyvenu (juokiasi).

Kaip manote, kodėl šis personažas, kartu su Inetos Stasiulytės įkūnyta Džilda, yra toks populiarus? 

Vaigauskų pora – puikiai, tiksliai sukonstruoti personažai, kurių charakteriai ir biografijų detalės juvelyriškai nugludinti iki aktorinės tobulybės. Tai – aukštasis profesinis pilotažas. Šios ekstravagantiškos porelės santykiai ir gyvenimas – tai tarsi socialinis pjūvis. Jų populiarumo paslaptis – visiems atpažįstamos šeimyninės situacijos, mintys, poelgiai, kalbos, žodynas. Žmonės mielai tapatinasi su panašiomis patirtimis.

Nepamirškime, juokas ilgina gyvenimą ir gamina vitaminą C!

Kartais su Ineta net negalime tiksliai pasakyti, iš kur mumyse visa tai. Gal tai mūsų genetinis kodas, visuotinio grupinio mentaliteto atspindys? Juokaujame, jog esame tarsi visuomenės veidrodis – tiesiog atspindime mus, lietuvius, tokius, kokie esame. Gyvenimą galima vertinti įvairiai. Bet jis retai yra vien tik rimtas. Net rimčiausiose, liūdniausiose situacijose visada daug humoro, absurdo, ironijos detalių. Tereikia jas pastebėti. O kas gali būti maloniau, nei dovanoti žmonėms gerą nuotaiką?

Vaigauskų „Facebook“ paskyroje po mūsų trumpais vaizdo įrašais žmonės dažnai komentuoja, jog dabartiniame laike esame jiems tarsi šviesos, vilties spindulys, tyro oro gurkšnis. Nepamirškime, juokas ilgina gyvenimą ir gamina mūsų organizmuose vitaminą C!

Kadangi renginiai jau kurį laiką nevyksta, Vaigauskų personažai atgyja socialiniuose tinkluose, dalijasi vaizdo įrašais. Naujas siekis – „užkariauti“ internetą?

Vaigauskai socialiniuose tinkluose atsirado dar gerokai prieš pandemiją ir karantinus. Nuosekliai auginome jų auditoriją, kad turėtume alternatyvią galimybę ir nepriklausomus sklaidos kanalus. Dabar, kai Vaigauskų paskyrą „Facebook“ seka virš 100 tūkstančių gerbėjų, legendinis duetas gali duonai užsidirbti kartais pareklamuodamas ir vieną kitą produktą ar paslaugą.

Tokie užsakymai ir online renginių formatas šiam projektui padeda išgyventi sunkmečiu. Todėl Vaigauskų populiarumu socialiniuose tinkluose, kaip prodiuseriai su Ineta, labai džiaugiamės. Abu esame racionalūs, be proto kūrybiški menininkai-pragmatikai. Mums svarbu ne tik turinys, bet ir materialioji satisfakcija. Smagu, kad Oresto ir Džildos gyvenimo nuotykiai žmonėms patinka. Tai leidžia galvoti, jog mūsų kūrybinio dueto pabaiga dar toli.

Kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena, poilsis?

Eilinė darbo diena yra gana nuobodi (šypsosi). Viena laimė, kad galiu pradėti darbus kada noriu, tad į studiją važiuoju tik gerai išsimiegojęs, apie kokią 11 valandą. O ten dažniausiai laukia daug darbo su visokiais dokumentais, užsakymai, siuntų pakavimas, gamybos, fasavimo organizavimas. Nepatikėsite, bet net tokiame nedideliame versle kiekvienas piršto krustelėjimas yra dokumentuojamas, tad kasdien – krūvos popierių. Vadinu tai gyvenimo proza, o gyvenimo poezijai-kūrybai laiko lieka visai nedaug. Todėl tas akimirkas labai branginu.

Kūrybinė studija – savotiškas mano ofisas. Čia ir Vaigauskų reikalus tvarkome, čia grimuojamės prieš filmavimus, zoom‘us organizuojame. Poilsiui laiko skiriu visai nedaug. Dažnai dirbu kone visas septynias dienas per savaitę. Esu darboholikas. Tačiau manau, kad dalykai gyvenime pasidaro tik pasidarymo būdu.

Kai jau pajuntu, kad nuo darbų krūvio stogas važiuoja, geriausias poilsis man – kelionės. Pasikeitusi aplinka, nauji potyriai, kita kalba, kultūriniai skirtumai – visa tai perkrauna mano vidinį kompiuterį. Todėl nebijau net ir pandemijai siaučiant sėsti į lėktuvą ir skristi kelis tūkstančius kilometrų persikrovimui. Gyvenimo juk niekas neatšaukė. Nedidelė alternatyva kelionėms – ilgi pasivaikščiojimai pėsčiomis. Jie taip pat pailsina.

Be visų vaidmenų ir pareigų – koks Aistis Mickevičius yra namuose?

Namuose aš tylus, ramus intravertas. Daug skaitau, mąstau, stebiu gyvenimą. Ir man niekad nebūna nuobodu su pačiu savimi. O nuo žmonių pavargstu.

Ko palinkėtumėte sau ateinančiais metais?

Palinkėčiau sau neprarasti to vidinio smalsumo, noro sužinoti, išmokti naujų dalykų. Dar linkėčiau naujų, įdomių projektų, kelionių, pažinčių. Meilės, kūrybos džiaugsmų, o svarbiausia – sveikatos. Tai – svarbiausi laimingo gyvenimo komponentai.