Antradienį, diskusijos apie #MeToo judėjimą metu, visuomenei buvo pristatyta peticija – ja kino atstovai pareikalavo pokyčių, siekiant užtikrinti moterų įtraukimą, lygiateisiškumą ir orumą Lietuvos kino industrijoje.
„Šis laiškas yra įkvėptas kitų šalių patirčių. Jau ir kitose šalyse tokios peticijos egzistuoja – Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Amerikoje... Švedijoje ji be proto agresyvi ir griežta, o mes parašėme visiškai priešingai.
Šis laiškas yra ne piktas, ne kaltinantis, ne agresyvus, o labai geranoriškas, atviras ir siūlantis. Abiem pusėms labai lengva putotis, teisti viešojoje erdvėje, dergtis vienas priešais kitą ekranuose. Mes to nenorime. Mes nusprendėme, kad einame su gerumu ir atvirumu, maloniu prašymu, kad kažkas iš esmės būtų daroma“, – sakė viena iš iniciatorių aktorė Aistė Diržiūtė.
Faktas, kad #MeToo judėjimas Lietuvoje sulaukė daug neigiamos reakcijos, A.Diržiūtės nuomone, tik parodo, jog seksualinis priekabiavimas yra opi problema mūsų šalyje.
„Aukos kaltinimas parodo, kad mes tikrai turime apie tai kalbėti, mums tikrai reikalingi atviri laiškai, savo atsakomybės prisiėmimas.
Man buvo labai gražu stebėti, kaip kai kurie žmonės, kurie viso to judėjimo pradžioje labai neigiamai ir kritiškai atsiliepė, pakeitė savo nuomonę po to, kai pradėjo lįsti kitos aukos – ne tik kino, bet ir teatro, dailės industrijose. Tada jie staiga persivertė ir nustojo skelbti išvedžiojimus, paremtus paranoja“, – kalbėjo A.Diržiūtė.
Aktorė džiaugėsi, kad netrūksta tų, kurie palaiko #MeToo judėjimą. Ji patarė pasikliauti jais – tik taip priartėsime prie Vakarų. Kol kas tai padaryti sunku, nes prieš retą kaltinamąjį buvo imtasi realių veiksmų.
„Užtat Vilniaus dailės akademija priėmė sprendimus. Be to, kai kurie Akademijos dėstytojai atsiprašė, kad galbūt kai kurie jų veiksmai buvo netinkamai suprasti arba peržengė tam tikras ribas. Tai gražūs pavyzdžiai, iš kurių reikia semtis idėjų“, – tikino Aistė. Aktorė kalbėjo, jog didžiausių skandalų herojai – kino režisierius Šarūnas Bartas ir teatro režisierius Jonas Vaitkus – išsisuko tik Lietuvoje. „Tarptautiniame kontekste sulaukiau daug palaikančių žodžių, pastebėjimų dėl to, kad nebuvo jokio reagavimo iš mūsų institucijų. Jie suteikė vilties judėti toliau. Ir taip kalbėjo žmonės, kurie yra svarbūs kino industrijos atstovai: žurnalistai, režisieriai, kritikai, prodiuseriai... Lietuva nereagavo į kaltinimus, bet pasaulis sureagavo“, – sakė A.Diržiūtė.
Laiškas kino bendruomenei
Nuo sekmadienio kreipimasis į šalies institucijas buvo platinamas slaptai, bet jau per pirmą naktį surinko daugiau nei 100 parašų. Antradienio popietę peticiją buvo pasirašę daugiau nei 350 žmonių, tarp jų – Beata Tiškevič, Raimundas Bilinskas, Narvydas Naujalis, Andrius Blaževičius, Alantė Kavaitė, Eglė Vertelytė, Eimutis Kvoščiauskas, Dagnė Vildžiūnaitė, Stasys Baltakis, Tomas Vengris, Martynas Vaidotas, Oleg Šurajev, Paulė Bocullaitė.
Toliau pateikiame peticijos, kuria kreipiamasi į Lietuvos kino centrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, LMTA ir Lietuvos kino bendruomenę, tekstą:
Mes, Lietuvos kino industrijos atstovai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, šiuo laišku reiškiame solidarumą su #MeToo judėjimu. Raginame kolegas bei šalies kino institucijas imtis reikšmingų pokyčių, siekiant užtikrinti moterų įtraukimą, lygiateisiškumą ir orumą Lietuvos kino industrijoje. Siūlome drauge susitelkti ir siekti šių penkių tikslų:
- Raskime lėšų edukacijai apie seksualinį priekabiavimą, smurtą ir teisingą darbo etiką filmavimo aikštelėje visiems kino profesionalams, kad išvengtume seksualinio priekabiavimo ir psichologinio smurto atvejų ateityje;
- Imkimės papildomų priemonių siekiant, kad už vienodą darbą vyrams ir moterims būtų gaunamas vienodas finansavimas;
- Formuokime suvokimą, jog nėra „moteriškų“ ar „vyriškų“ profesijų režisūros, operatorystės, kino dailės ir kitose srityse;
- Įtraukime į darbo sutartis papildomas sąlygas apie darbo etiką ir galimas sankcijas, ją pažeidus;
- Siekime užtikrinti lyčių ir kitokią įvairovę vertinimo komisijose ir kitose galios pozicijose.
Drąsių moterų dėka, prabilusių apie seksualinį priekabiavimą ar smurtą savo darbo aplinkoje, #MeToo judėjimas neaplenkė ir Lietuvos. Gerbdami šių moterų drąsą, turime išnaudoti esamą momentą tam, kad susivieniję prisidėtume prie realių ir esminių pokyčių. Todėl kviečiame Lietuvos kino centrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir Lietuvos kino industrijos lyderius iki birželio pirmos paviešinti savo sprendimus ir idėjas, kaip nelaukdami spręsime esamą situaciją.
Pasirašyti peticiją galite čia.
Kas pasikeitė?
Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ savo svečius ne tik kviečia mėgautis gerais filmais, bet ir vienija šios industrijos atstovus. Tris dienas vykstanti konferencija „Meeting point – Vilnius“ skirta diskutuoti, mokytis ir dalytis patirtimi. Diskusija apie Lietuvos kino industriją #MeToo kontekste – viena iš konferencijos dalių.
Karolio Vyšniausko moderuojamoje diskusijoje dalyvavo režisierė Marija Kavtaradzė, aktorė Aistė Diržiūtė, kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.
Diskusijos dalyviai su nusivylimu kalbėjo, kad po kilusių skandalų nematyti didelių pokyčių – priekabiavimu kaltinamo Šarūno Barto naujausias filmas rodytas Prancūzijoje, jo būsimam filmui valstybė skyrė finansavimą, o Jonas Vaitkus grįžo dėstyti į LMTA.
„Man atrodo, kad niekas nepasikeitė, – sakė M.Kavtaradzė. – Galime nekaltinti, galime nepykti, bet turime imtis veiksmų, kad to daugiau nebebūtų.“
Tuo tarpu A.Diržiūtė, per pastarąjį pusmetį apsilankiusi ne viename tarptautiniame kino festivalyje, tikino, kad Lietuvos reakcija, o tiksliau jos nebuvimas, šokiravo užsieniečius.
„Jiems tai buvo virš proto suvokimo ribos“, – užsienio kino industrijos atstovų reakcijas apibūdino Aistė.
„Iš kino teatro varpinės mes šitos problemos nepastebime, nes nematome virtuvės, – neslėpė R.Bilinskas. – Jeigu šie dalykai pas mus yra, apie tai reikia kalbėti ir nubrėžti liniją, kad tai keistųsi.“
Kino istorikė Lina pateikė savo vis dar vykdomo tyrimo duomenis – moterys jaučiasi diskriminuojamos kine ne be priežasties. Lietuvoje vis dar nėra nė vienos moters operatorės, kuri būtų dirbusi prie ilgametražio vaidybinio filmo. Moterys režisierės dominuoja trumpametražiame arba dokumentiniame kine. Vaidybiniame ilgametražiniame kine jų – vos 14 proc. Skaičius nuo 1991-ųjų paaugo vos 2 proc.
