Aistė Diržiūtė ir Augustė Marija Gittins prisiminė ypatingą momentą – išėjimą iš tėvų namų
Mažame miestelyje Ispanijos pietuose gyvenanti Leonora dirba vietinėje siuvykloje. Jaunai merginai gyventi čia gana nuobodu, todėl ji norėtų išvykti į Londoną dirbti aukle. Tačiau jai sunku palikti vieną mamą, su kuria kartu lig šiol gyveno.
„Kino pavasaryje“ bus rodomas San Sebastiano kino festivalyje apdovanotas ispanų filmas „Kelionė į mamos kambarį“ („Journey to A Mother‘s Room“, rež. Celia Rico Clavellino), kuriame itin jautriai ir įžvalgiai susitelkiama į momentą, kai vaikas palieka gimtuosius namus. Kaip sako filmą pasižiūrėjusi aktorė Aistė Diržiūtė, tai yra „nepaprastai paprasta, be stereotipais apipintos ispaniškos melodramos, mamos ir dukros istorija apie pokyčius, ateitį ir naujo santykio atradimą, su savimi, su viena kita ir su ateitimi“.
Anot A. Diržiūtės, kartais reikia išvykti, kad galėtum sugrįžti, palikti, kad galėtum atrasti. Londone šiuo metu gyvenanti lietuvių aktorė įžvelgė panašumų tarp savęs ir pagrindinės filmo veikėjos: „Keistai asmeniškų sutapimų pilnas filmas man pačiai priminė mano kelionę, prasidėjusią ir dar tebevykstančią, nuo nenoro išvykti iki nenoro sugrįžti, nuo bėgimo į laisvę iki bėgimo į namus, prie senų kiek primirštų melodijų pilno pianino (ar filmo kontekste – akordeono). Ramiai tekantis filmas apie laimės mažuose dalykuose pamatymą tik nuo jų atsitraukus, apie plaukiojimą neatsakytų klausimų vandenyne ir pamažu augantį pokyčio norą, o juk pokytis gimdo pokytį.“
Save filme matė ir šeimą sukūrusi Vytaro Radzevičiaus ir Laisvės Radzevičienės dukra Augustė Marija Gittins. Susitapatinti su namus palikti norinčia Leonora jai nebuvo sunku, vietomis, teigia, atpažino ne tik save, bet ir mamą žurnalistę Laisvę: „Kai labai stipriai myli savo mamą, net negalvodama susitapatini su filmu apie mamos ir dukros santykius. Man buvo lengva atpažinti save intravertės dukros Leonoros žvilgsniuose ir gera kikenti matant, kaip jos mama Estrella užmiega ant sofos priešais televizorių ir jokiais būdais neina į lovą, visai kaip manoji.
„Kelionė į mamos kambarį“ man sukėlė daug klausimų. Jaučiausi, lyg žiūrėdama į veidrodį ir ieškodama skirtumų su savo namais, kuriuose užaugau, lygindama juos. Dažnai kalbame apie tėvų ir vaikų atsiskyrimą, apie tai, kaip vaikams sunku palikti tėvų namus ir pradėti naują gyvenimą. Šis filmas padeda pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos – kaip jaučiasi mama, išleidusi savo vienturtę į kitą šalį ir mieganti su telefonu rankose. Kaip išties įvyksta atsiskyrimas, kai supranti, kad gyvenimas tęsiasi toliau ir tavo kasdienis tikslas nebėra išvirti skaniausius pasaulyje pietus savo vaikui. Ir tai visai nereiškia, kad meilės lieka mažiau. Pati žinau – visada galima grįžti pas mamą į namus, susirangyti kartu ant sofos po vienu užklotu ir jaustis saugiausiai pasaulyje.
Tačiau nors ekrane ir matai beribę, besąlygišką meilę tarp jų, visą filmą lydi nuojauta, kad ne viskas yra gerai, kažkas iki galo nepasakyta. Ir šalia judviejų akivaizdžios meilės mažame ispaniškame bute tupi didelis dramblys, kurio jos apsimeta nematančios, kalbasi simboliais ir ženklais.
Ryte veždama savo vaiką į darželį pagalvojau – jeigu tau pasisekė, mamos meilė ir rūpestis yra duotybė. Aš jaučiuosi laiminga, nes turiu ne tik mamos meilę, bet ir santykius su ja. Diskusijas, nesibaigiančius pokalbius, kartais ginčus. Ar kada nors pagalvojame, kas būtų, jei savo mamą sutiktume ne kaip mamą, bet kaip pirmą kartą gyvenime matomą žmogų? Ar turėtume apie ką šnekėtis? Ar nesijaučiame per daug įsipatoginę žinodami, kad su gimimu atsiradusi mamos meilė gali būti vienintelis dalykas, jungiantis du žmones? Ir ar to užtenka?“
Filmo anonsas:
Plačiau apie filmą skaitykite čia.