Aistė Diržiūtė rekomeduoja: „Kino pavasario“ filmas apie tikrumo paiešką
Galvojau rekomenduoti „Liepsnojančios moters portretą“, „Kristaus kūną“, „Parazitą“ ar kitą kokį populiarų, matytą ir mylimą filmą, tačiau visada norisi atkreipti dėmesį į filmus, kurie kartais gali tiesiog prasprūsti pro akis.
Dažniausiai, jei reikėdavo rinktis – dokumentika ar vaidybinis filmas – deja, turiu prisipažinti, rinkdavausi pastarąjį, tačiau šį kartą pasielgiau priešingai.
Ir kaip džiaugiuosi savo pasirinkimu.
„Mano mamos išnykimą“ norėjau pamatyti jau seniai, dar nuo tada, kai filmas buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimuose ir teko laimės susipažinti su filmo autoriumi. Džiaugiuosi, kad Kino Pavasario dėka galėjau jį pasižiūrėti dabar.
Itin emociškai nuogas, atviras, subtilus ir stiprus filmas apie tikrumo paiešką. Tikrumo santykyje su savimi, su savo kūnu, ideologija, su savo vaiku ir su savo mama.
Tikrumo paieškas suvokiant savo ir akimirkos laikinumą. Ir nesumeluotą norą išnykti.
Įkvepiantis pasakojimas apie ypatingą asmenybę, super modelį, feministę, dėstytoją ir tiesiog mamą, žvelgiant sūnaus pilnu meilės žvilgsniu.
Ypatingai man įsiminė jos mintys apie lygybę, taiką tarp lyčių ir tikros akimirkos grožį, kad nors ir stengsimės užfiksuoti saulėlydį, jis kiekvieną vakarą bus kitoks ir nieko tikresnio už mūsų gyvą žvilgsnį į besileidžiančią saulę – nebus. Paieškokim savyje tikrumo žiūrėdami „Mano motinos išnykimą“.