Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Dirbdama tik modeliu nebuvau iki galo laiminga“

Modelis, demonstruojantis seksualius maudymosi kostiumėlius ir dviejų mažų mergaičių mama: ar ne pernelyg prieštaringi užsiėmimai?  

Kodėl sutikau fotografuotis su maudymosi kostiumėliu? Ne taip svarbu amžius ar šeimyninis statusas – iš esmės geroje fotografijoje bet kokio amžiaus moteris gali atrodyti estetiškai. Suprantu savo amžių ir darbą, nepamirštu ir mamos rolės. Manau, kad šiose nuotraukose neapsimetu kažkuo, kas nesu – kuriu klasikinį retro įvaizdį, primenantį net Marilyn Monroe. Vientiso kirpimo kostiumėlį foto sesijoje parodau skoningai ir subtiliai (Aistė yra prekybos ir pramogų centro „Panorama” reklamos veidas).

Ar mamos grožis, atskleidžiamas fotografijose, yra pavyzdys, kurio turėtų siekti jūsų dukros?

Gyvenimas man padovanojo dvi dukras, ir tuo labai džiaugiuosi. Nenorėčiau konkuruoti su savo dukterų jaunyste. Nesu ir už tai, kad reikia dėti visas pastangas, kad išlaikytum savo vystantį grožį – tai tiesiog neįmanoma. Kitaip sakant, aš visai nebijau pasenti – man netgi patinka mano amžiaus diktuojamas įvaizdis: skrybėlės, skarelės, tam tikri papuošalai, vientisas maudymosi kostiumėlis... Aš nesu iš tų, kurios nuogo kūno nori parodyti kuo daugiau, nesu nei sportininkė, nei kultūristė. Man labiau rūpi vidinis komfortas, harmonija su pačia savimi, kai moteris gerai jaučiasi ir nebando kovoti su savo amžiumi nei apranga, nei elgesiu. Be nuogų kojų fotografijose nelabai ką daugiau ir parodau.

Kada moteris paslapties išlaiko daugiau – daugiau apsirengusi ar mažiau?   

Aš už santarvę su savimi ir su savo kūnu, koks jis bebūtų. Mano amžiną atilsį tėtis mums nuo vaikystės skiepijo supratimą, kad savo kūno nereikia gėdytis – tai Dievo kūrinys ir todėl jis gražus. Bet vis dėlto aš už tai, kad moteriai verta pasilikti šiokių tokių paslapčių, o gražūs rūbai labai padeda kurti paslaptį. Kalbant apie figūrą, liekna moteris anaiptol nėra vienintelis grožio etalonas, kurio reikėtų desperatiškai siekti. Man, pavyzdžiui, tikrai gražu moteriškos moterys, tokios labiau „prisirpusios“ – jos skleidžia vaisingumo, moteriškumo žavesį... Be abejo, tik tuo atveju, jei gerai jaučiasi ir patinka pačios sau – tuomet tai neabejotinai atsispindi ir jų išorėje.

Šiandien daug kalbame apie kūno kultą, o jūs nuo to pabrėžtinai atsiribojate. O ką jums reiškia kūno kultūra? Kaip šias vertybės perduodate savo šeimoje?

Paauglystėje, kaip ir visi, ieškojau savęs. Kaip ir visos mergaitės, klausdavau: „Kas aš esu? Ko aš verta?“ Gyvenime iš mažos mergaitės gana staiga teko tapti beveik moterimi. Be abejo, išoriniai dalykai labai domino: keičiantis figūrai, rūpėjo ir dažai, ir rūbai, ir papuošalai.  Mados industrija leido susipažinti su tuo iš labai arti.

Kai tai tapo rimtu darbu, augdama ir bręsdama išmokau atsirinkti, kas tiesiog gražu, o kas svarbu man kaip žmogui. Nebuvau iki galo laiminga – jaučiau, kad į modelį žiūrima kaip į objektą, kuris turi gražias rankas ar kojas, bet ne kaip į žmogų, asmenybę.

Darbo specifika vertė sutilpti į tam tikrus standartus, tuo pat metu persekiojo vidinė kančia: „Bet aš juk esu daugiau negu mano kūnas – jaunystės grožis laikinas, o kas tada?“ Tai man buvo labai skausminga tema, todėl pasirinkau psichologijos studijas. Turėjau atrasti, kas yra ilgalaikės vertybės.

Iki dabar neduoda ramybės klausimai, kodėl merginos deda nepaprastai daug pastangų, netgi ilgai ir stipriai kenčia, kad išlaikytų grožį. Jauni prisiskaitome visokių knygų, turime įvairiausių herojų, autoritetų, bet tik atsigręžę į vidų galime suprasti, kas iš tiesų esame.
Nekalbu apie tuos atvejus, kai norime pašalinti kokį išorės defektą, bet jei tai daroma siekiant vien kažkam patikti, o ne sau, tuomet tai iš tiesų labai liūdna.

Ką jūs vadinate žmogaus stiprybe?

Man tai yra visiškas vidinis komfortas. Vaikų gimimas ir studijos man davė labai daug – įgijau vidinę ramybę, kuri leido įsigilinti į vidinį pasaulį ir dabar teikia daug džiaugsmo.
Savo profesinėje veikloje sutinku nemažai žmonių, „užstrigusių” tam tikrame amžiaus tarpsnyje – jie tiesiog toliau niekur nebejuda. Belieka apgailestauti, kad šitaip žmogus gali nugyventi ir visą savo gyvenimą.

Sakote, kad tikrasis supratimas apie save atėjo su metais, su branda. Tuomet gal ir neverta pernelyg spausti jaunų merginų, kad perimtų pažiūras, kurios suvokiamos tik iš vyresnio amžiaus perspektyvos? Juk jos taip pat užaugs ir bręsdamos padarys panašias išvadas?

Ne visos suaugusios moterys tas išvadas padaro. Tarkime, graži moteris, gera žmona deda visas pastangas, kad atitiktų visuomenės reikalavimus, ir ji neklauso savo vidaus, nepaiso savo poreikių. Juk tuomet ji negali jaustis laiminga. Tokių moterų dažnai klausiu: „O kas svarbu jums pačiai? Ko jūs norite?“

Mados industrija verčia būti „tobulai“ – bet aš tikrai žinau, kad moteris yra kur kas daugiau nei kūnas. Ji turi daugybę veidų, daug įvairių rolių – ji nėra tik mama, darbuotoja ar dar kas nors. Ji – visų šių vaidmenų derinys. Tik įsigilinusi į savo poreikius, ji gali jaustis laiminga.

Ir tuomet ji gali išsivaduoti iš „Prokrusto“ lovos?

Paaugliams – mergaitei ar berniukui – svarbu jausti, kad mama tikrai besąlygiškai juos myli. Aš pati dukroms dažnai kartoju, kad jas myliu, kad jų pasiilgau, kad jos man pačios gražiausios. Visada sakau, kad labai jomis žaviuosi, ypač kai jos ką nors padaro.

Pavyzdžiui, mano dukra nori lakuotis nagus. Kitos mamos piktinasi: kodėl jūs jai leidžiate? Bet aš manau, jei drausiu jai eksperimentuoti, galiausiai ji vis tiek pasieks savo – tik rezultatas bus dar labiau „perlenktas”.

Kartais net seneliai juokiasi: „Kaip keistai tie tėvai vaiką rengia!“. Tačiau aš dukros nerengiu – ji pati renkasi, kas jai patinka. Mano, mamos reikalas, ją tiesiog palaikyti. O to galiu pasiekti, tik leisdama jai „nugalėti“ mane atskiruose etapuose. Žinau, kad ateis laikas, kai dukra suras save, tačiau nuolat jausdama besąlygišką paramą šeimoje, ji ne taip jautriai reaguos į išorės kritiką.