Aistė Pilvelytė apie „Euroviziją“: „Jeigu ne žmonių palaikymas – į šią sceną negrįžčiau“

Kaip jaučiatės po pasirodymo bei komisijos komentarų?

Jaučiuosi puikiai. Tikiu, kad šią dainą išpildžiau. Būna, kad atlieki kūrinį ir jauti, jog energetiškai nepadarei to, ką turėjai padaryti, tačiau šį kartą viskas pavyko. Nežinau, kaip atrodė bendras vaizdas scenoje, bet, kad dainą padainavau energetiškai stipriai – faktas.

Jūs – „Eurovizijos” senbuvė. Yra skirtumas į šią sceną žengiant pirmą ir dvyliktą kartą? Ar jaudinatės lygiai taip pat?

Ne. Moteris prieš dvidešimt metų ir moteris, kurią matote dabar, visomis prasmėmis skiriasi: ir branda, ir protu, ir suvokimu, ir požiūriu. Praktika reikalinga tam, kad pavirstum geru, profesionaliu dainininku. Anksčiau, kai eidavau į sceną, mane užvaldydavo jaudulys. Tai labai puikiai matėsi ir šios laidos filmavimo metu. Jaudulys taip paveikia atlikėją, kad jis nebesupranta ką daro, nieko neatsimena ir netransliuoja norimos žinutės. 

Jūsų „eurovizinę“ dainą rašė švedų kūrėjas, kurio kūrinys „Euphoria“ jau yra nugalėjęs šį konkursą. Kaip susikirto jūsų keliai?

Daina buvo kuriama specialiai man. Aš stebiu kelis kompozitorius ir jų karjerą. Galėčiau pasakyti, kad Thomas G. Son yra tikrai nusipelnęs kūrėjas. Žinoma, tai, kad jo daina laimėjo „Euroviziją“, mane taip pat žavi ir aš nusprendžiau, kad norėčiau su juo bendradarbiauti. Su kūrėju susisiekiau nuotoliniu būdu ir mes po truputį ėmėme kurti šią dainą. Man patiko dainos prasmė, žodžiai. Iš vieno komisijos nario aš susilaukiau komentaro, kad iš visų nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ metu atliktų kūrinių ši – geriausia.

Apie ką yra jūsų daina „Unbreakable“?

Daina yra apie moterį, nepalaužiamą asmenybę. Apie moterį, kurią stipria daro meilė vaikams, meilė vyrui, savo artimam žmogui. Manau, kad be meilės mes neegzistuotume, be jos nesisuktų pasaulis ir žemė būtų kaip vienas didelis kapas. Visos dainos yra kuriamos apie meilę, visas gyvenimas sukasi apie meilę. Tai yra pati stipriausia jėga.

Minėjote, kad konkurse labiausiai jus palaiko dukra.

Taip, ji mane visuomet labai palaiko ir palaikė. Dabar jai jau dešimt metų, ji viską puikiai suvokia ir man užduoda daug klausimų. Jai be galo patinka Ramūnas Zilnys. Ir jis tikrai išmintingas visomis prasmėmis. Kaip komentatorius, jis yra aukščiausio lygio, tokį Lietuvoje turime vienintelį. Savo „eurovizinę“ dainą dukrai parodžiau nesakydama, kad tai mano kūrinys, ir jai labai patiko, o tai man itin svarbu. Aš norėjau sužinoti jos reakciją, kuri, beje, buvo puiki.

Kuriuos, iš visų atrankos dalyvių, laikote didžiausiais savo konkurentais?

Nepatikėsite, bet aš jų neseku ir nežiūrėjau nė vienos laidos. Aš geriau knygą paskaityčiau, pažiūrėčiau psichologinį filmą ar kažką pasimokyčiau, negu eičiau ir stebėčiau, ką jie parodys. Esu labai susikoncentravusi ties savo pasirodymu ir nebandau išsibarstyti ir išsiblaškyti stebėdama kas, kur, kaip ir ką daro.

Ką „Eurovizija“ reiškia jūsų gyvenime? Kodėl jūs vis grįžtate į šį konkursą?

Žiniasklaida labai sureikšmina tą mano grįžimą. Aišku, aš džiaugiuosi, kad jie man skiria daug dėmesio. Tačiau jeigu jūs pasidomėtumėte, Švedijoje irgi yra tokių atlikėjų, kurie atrankose dalyvauja beveik kasmet ir niekas dėl to nepučia burbulo. Tai – jų pašaukimas, jie kuria dainas, eina į sceną ir toks dalyvavimas jiems yra normalus reiškinys. Tikrai nelipčiau ir negrįžčiau į sceną, jeigu nejausčiau tokio didelio Lietuvos žmonių palaikymo.

Šiame konkurse sudalyvautumėte ir tryliktą kartą?

Aš negyvenu nei ateitimi, nei praeitimi. Gyvenu dabar ir čia. Nežinau, ar aš dar norėsiu dalyvauti ar ne. Sunku nuspėti, nes mes labai keičiamės visomis prasmėmis, keičiamės kaip asmenybės. Sunku nusakyti, ar dar eisiu į „Euroviziją“, sunku žiūrėti į ateitį... Gal aš nuspręsiu padaryti dešimties metų pertrauką ir norėsiu sudalyvauti atrankoje, būdama penkiasdešimties... (juokiasi).