Turbūt žodis „Eurovizija“ ir dar viena nesėkmė jos atrankose sukelia ne pačius maloniausius jausmus dainininkei Aistei PILVELYTEI (46). „O aš žiūriu ne kaip į nesėkmę. Man tai – lyg graži ir jau daug metų besitęsianti istorija. Pirmą kartą „Eurovizijos“ atrankose dalyvavau būdama devyniolikos. Iki šiol saugau suknelę, kurią tąkart vilkėjau. Paskui buvo antras, trečias ir kiti bandymai... Kiek dainų sudainuota, kiek daug kelio nueita ir pamokų gauta – man visa tai yra vertybė“, – tikina dainininkė.
Visgi kaip manote, kodėl ne kartą buvus net antroje vietoje jums taip ir nepavyko laimėti?
Galbūt čia galima įžvelgti tam tikrus gyvenimo dėsnius? Gal dar kokios nors svarbios pamokos neišmokau, jei gyvenimas vėl ir vėl sugrąžina mane į tą pačią situaciją? O gal man lemta tik būnant kokių 57-erių pakilti į didžiąją „Eurovizijos“ sceną? Užtat išmokau labai svarbų dalyką: į daug ką gyvenime dabar žiūriu paprasčiau. Ir, svarbiausia, teigiamai. „Tiek kartų nelaimėjau, vargšė aš, vargšė...“ – taip niekada nedejavau ir nedejuosiu. Pelnyti antrą vietą irgi reikia pasistengti. Galų gale tai reiškia, kad žmonėms mano muzika patinka ir jie balsuoja.
Jaunystėje labiau viską sureikšmini, o bręsdamas protingėji ir sąmoningėji. Žinios ir gyvenimiškos patirtys išmoko žiūrėti ramiau, be dramų. Kartais net pažįstami manęs pasiklausę stebisi: „Kaip paprastai tu į viską žiūri?!“ O kam apsikrauti blogomis mintimis ir kankintis? Žinoma, iki to reikėjo nueiti ilgą kelią. Pamenu, kaip verkdavau po pirmųjų interviu ar fotosesijų...
Buvau atviraširdė – lengvas kąsnelis žurnalistams. Pamenu, kaip vienas žurnaliukas
.