Aistė Pilvelytė: „Su Rūta Ščiogolevaite pasijuokiam, kad mudvi persekioja antrosios vietos demonas“

Aistė Pilvelytė / Pauliaus Gasiūno/„Laima“ nuotr.
Aistė Pilvelytė / Pauliaus Gasiūno/„Laima“ nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
2012-05-29 13:23
AA

Dainininkę Aistę Pilvelytę nuolat persekioja antrosios vietos likimas. Net trijuose „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finaluose talentinga atlikėja paliko be šanso atstovauti Lietuvai populiariame muzikos forume. Ar iš tikrųjų skaičius „du“ lemtingas ir jos gyvenime?

Susitikti pasiūlei vienoje sostinės šokoladinėje. Lijo. Ką mąstei, eidama šlapiu senamiesčio grindiniu?

Galvojau, kaip retai, gyvendama savo miškuose, Valakampiuose, molinėje trobelėje (kvatoja), vaikštinėju šiomis žaviomis gatvelėmis. Senamiestis man visada asocijuojasi su draugais, nes visi susitikimai, vakarojimai vasaromis sutariami būtent čia, Pilies gatvėje, ar aplinkui ją. Kiek kartų beeičiau ta pačia vieta, ji man vis kitokia. Vilniaus neįmanoma iki galo pažinti. Po kurio laiko užėjau į vieną kavinę – ji neatpažįstama: įsikūręs kažkoks žaliavalgių klubas. Pabendravau su šeimininke, išgėriau sulčių ir pastebėjau, koks kitoks jos veidas, – visai nepanašus į mūsų, mėsėdžių. Tiesa, mėsos valgau ne taip jau daug: tik vištienos ir kalakutienos. Ir savo Ugnei, dukrai, jos negrūdu – pakanka to, ką ji valgo darželyje. Sakysite, o kaip organizmui gauti geležies? Bet negi jos maža grikiuose bei kai kuriuose riešutuose? Tačiau užeiti labiausiai masina Pilies galerija – čia tiek nuostabių tapybos darbų. Įmanyčiau ir finansiškai įstengčiau – kiekvieną namuose mielai pasikabinčiau.

Gegužė – „Eurovizijos“ mėnuo. Ar nekelia jis negatyvių emocijų: juk tris kartus nelaimėti nacionalinio turo ir likti antrai – daugiau nei apmaudu? 

Mudvi su Rūta Ščiogolevaite susitikusios dažnai pasijuokiam, kad abi persekioja kažkoks antrosios vietos demonas. Štai neseniai vyko televizijos konkursas „Vilniaus bokštai“ – ir čia aš antra. Juokingiausia, kad vertintojų buvo pasakyta: pirmoji vieta išvis neskiriama – tik dvi antrosios – Raigardui Tautkui ir man. Apmaudo dėl to niekam nelieju, tik dėl tam tikrų kūrinio atlikimo niuansų, kai peržiūriu įrašą, papriekaištauju pati sau – esu nepataisoma perfekcionistė. Draugai ir pažįstami skambina, guodžia, sako, kad „tu labai išgyveni, verki, esi užsidariusi nuo žmonių“. Nieko panašaus! Į kūrybą ir darbą stengiuosi žiūrėti stoiškai – nesėkmė, kad ir kokia nemaloni būtų, juk neprilygsta didelei nelaimei ar nepagydomai ligai. Galų gale praeis daug metų ir niekas tos Pilvelytės su jos antrosiomis vietomis net neatsimins, tad gyvenime reikia akcentuoti visai kitus dalykus.

Ir niekas negali išspausti ašarų?

Kad viešai išspausčiau ašarą, reikėtų labai jau pasistengti (juokiasi). Susivaldau ir paverkti einu į kampą, kur niekas nemato. Aš juk vis dėlto – Liūtas, ambicingas, orus, nepripažįstantis apnuoginto silpnumo. Iš tikrųjų, nesuprantu iš apmaudo scenoje verkiančių moterų, nors ir sakoma, kad ašaros – ne silpnumo, o tvirtybės požymis. Su tuo nenorėčiau sutikti ypač tais atvejais, kai žliumbiama konkurso metu, – tai vertinu kaip manipuliavimą, spekuliatyvų bandymą suminkštinti vertintojų širdis. Jų vietoje būčiau negailestinga – vertinimą mažinčiau vien už ašaras.

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.