„Gal nuskambės kiek dramatiškai, bet labai atvirą kalbėjimą apie tai, kas skauda, priimu kaip misiją“, – sako žurnalistė, tinklaraštininkė Aistė SIMĖNAITĖ (32), apie savo kelionę iki šimto kilogramų ir atgal papasakojusi knygoje „Svoriomanija“.
Kodėl ėmeisi tokios knygos?
Kadangi daug metų ėjau per svorio augimo ir metimo etapus, žinau, kiek mažai asmeninės informacijos yra internete. Kai dar tik domėjausi skrandžio mažinimo operacija, sunkiai sekėsi rasti atsiliepimų lietuvių kalba bei žmogiškų patirčių. Kas būna? Kaip jautiesi? Ką skauda? Kaip krinta svoris? Daug klausimų, į kuriuos neradau atsakymų. Todėl jau seniai savo socialinių tinklų paskyrose, tuomečiame tinklaraštyje „Veidrodėli, veidrodėli“ dalijausi savo istorija ir patirtimi, kaip metu svorį.
Kaip ir visos, pirmiausia bandžiau jo atsikratyti dietomis. Išbandžiau daugybę: nuo sulčių dietos, kuri man primena tik tai, kad nuolat būdavo šalta, iki maisto netoleravimo testo pagal kraujo tyrimus – tas jausmas, kai gauni ilgiausią sąrašą produktų, kurių tau negalima... Po kiekvienos dietos ateidavo pralaimėjimas. Pradedi – meti, sulieknėji – priaugi... Nuolat pralaimi, nuolat jauti gėdą, kad vėl susimovei. Ir dar viešą gėdą, nes kiekvieną pradžią juk aprašai savo tinklaraštyje... Po pralaimėjimo tyliai susisuki į kokoną, kuriam laikui dingsti iš eterio, kol surandi naują dietą – ir vėl tiki, kad dabar tai jau šimtu procentų suveiks!