Aistros oro balionams suvesti Eglė Digrytė ir Nicola Zicari Italijoje atšoko vestuves

Penktadienio rytą balta, žemę siekiančia vestuvine suknele pasipuošusi E.Digrytė įžengė į Apulijos provincijoje esančio Martina Franca miestelio savivaldybės pastatą. Gėlėmis išpuoštoje salėje, stebint draugams ir artimiesiems, ją ir mylimąjį italą N.Zicari sutuokė miesto meras. 

Italijoje kitaip nei Lietuvoje – čia nėra Santuokų rūmų, o ir bažnyčioje nesituokti, tiesą sakant, neįprasta. „Nicola buvo pirmas savo šeimoje, kuris nesituokė bažnyčioje“, – Žmonės.lt sakė E.Digrytė. Bet italai namiškiai dėl to nenuteisė: ir kad pamynė tradiciją, ir kad marti kitatautė nepyko.

Puota dienų dienas nesitęsia

Po kuklios ceremonijos, kai E.Digrytė ir N.Zicari prisiekė amžiną meilę, daugiau nei 110 svečių, tarp kurių – apie 20 iš Lietuvos, nuvyko į užmiestyje esantį restoraną. Čia visus pasitiko itališkos vaišės, tačiau netrūko ir lietuviškų akcentų – nuotaka pasirūpino, kad ant stalo būtų tikro lietuviško sūrio ir dešros, kvietė paragauti tradicinės duonos, kurią iškepė pati. 

Jaunieji kartu su svečiais pasivaišino, pašoko, tada išsiskirstė kas sau. Ir vėl, Italijoje kitaip nei Lietuvoje – puota per dienų dienas nesitęsia. O E.Digrytė būtent taip ir norėjo: „Iškelti vestuves Italijoje tiesiog daug paprasčiau. Mums, lietuviams, normalu, jei būna 20 svečių, o italams vestuvės be 100 svečių – ne vestuvės. Manau, lietuviams lengviau atvykti į Italiją, nei italams į Lietuvą. Be to, nenorėjau tradicinių lietuviškų vestuvių, kai dvi dienas sėdi prie mišrainėmis nukrauto stalo ir apsistatęs buteliais kari piršlį.“

Nesijaudino ir nesimatavo suknelės

E.Digrytė tikino prieš vestuves visiškai nesijaudinusi, labiausiai norėjusi, kad greičiau baigtųsi su puota susiję organizaciniai rūpesčiai, o vestuvinę suknelę jai pasiuvo net nesimatavus. Dėl viso to ir pati iš savęs juokiasi, bet N.Zicari nesistebi – tuo ši lietuvė ir pakerėjo, kad yra visai kitokia nei visos.  

Į savo puotą E.Digrytė pasikvietė pačius artimiausius: tėvus, brolį, draugus. Likę šimtas svečių – iš N.Zicari pusės. „Italijoje į vestuves visi ateina su šeimomis. Šeima yra vyras, žmona, jų vaikai ir uošviai. Tai yra smagu! Ir vaikai ten niekam netrukdo – pasodinami prie atskiro stalo, turi atskirą meniu, mūsų vestuvėse turėjo ir dvi aukles. Visų buvimas kartu kuria jaukią šeimyninę atmosferą“, – sakė E.Digrytė. 

Italijoje į vestuves visi ateina su šeimomis. Šeima yra vyras, žmona, jų vaikai ir uošviai. Tai yra smagu!

Neslepia: puotos svečių sąrašą iš esmės sudarė jaunikio tėvai – pats visų dėdžių ir tetų tikrai nebūtų atsiminęs. Tačiau kvietimus draugams pora išsiuntinėjo pati.

„Kažkada skaičiavome, kelių skirtingų tautybių svečių prikvietėme. Suskaičiavome devynias. Svečiai ir iš Lietuvos, ir iš Italijos, Vokietijos, Japonijos, Slovėnijos, Belgijos, Lenkijos...“ – vardija nuotaka.

E.Digrytė pati juokiasi kalbėdama apie savo pasiruošimą šventei. Kitos juk pusmetį nerimauja, kaip verčiau pasidažyti, susišukuoti. O ji net suknelės nesimatavo: „Kartą internete netyčia užtikau man patikusios suknelės nuotrauką. Ten buvo parašyta, kas ją siuvo. Kreipiausi į siuvėją, išsiunčiau savo išmatavimus ir ji pasiuvo! Su pačia siuvėja susitikau tik atsiimdama suknelę. Net matuotis nebuvau nuvažiavusi.“

Italijoje pavardės keisti negalima

Susituokusi E.Digrytė nori pasiimti vyro pavardę, tačiau vėliau. „Man gražu, kai moteris turi vyro pavardę, bet Italijoje pavardės keisti negalima – tik vaikai gali rinktis, mamos ar tėčio pavardės nori. Todėl vėliau šį formalumą tvarkysiu Lietuvoje – tikiuosi, pavyks“, – šypsosi ji. 

Tik iki apsilankymo Lietuvoje dar yra kitų planų. Pavyzdžiui, medaus mėnuo – po vestuvių pora ketina pailsėti Portugalijoje. „Net pamiršau apie tą medaus mėnesį... Reiktų nepamiršti pakeliauti! Norėjome jį praleisti paprastai – jokių Maldyvų ar Bahamų“, – sakė E.Digrytė.

Suvedė oro balionai

E.Digrytė ir N.Zicari susipažino prieš pustrečių metų, iki santuokos draugavo bene pusantrų. Porą suvedė aistra oro balionams: „Abu esame oro balionų varžybų pareigūnai. Šioje srityje dirba nedaug žmonių, todėl visi vieni kitus daugmaž žino, nors ir nebūtinai pažįsta ar net yra matę. Ir mes vienas kitą žinojome, tačiau realiai susitikome gal prieš pustrečių metų, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau kartu nuvažiavome į varžybas Japonijoje ir... viskas, susikukavom. Juokinga ta istorija – atrodytų, kai kurie aplinkiniai net greičiau už mus suprato, kas vyksta.“

Iki pažinties su E.Digryte N.Zicari jau buvo lankęsis Lietuvoje, pora net išsiaiškino čia turį bendrų draugų. Pastaruosius penkerius metus N.Zicari gyvena Vokietijoje. Jį pamilusi E.Digrytė ilgai nedvejojo – metė darbą Vilniuje ir išsikraustė svetur gyventi kartu. 

„Gyvename tarp trijų šalių. Fiziškai – Vokietijos Pietuose, Ulme. Juokaudami miestą vadiname bažnytkaimiu, nors ten ir gyvena apie 200 tūkst. žmonių. Tik pačių vokiečių ten nelabai sutiksi – daug imigrantų. Žinoma, mane vis traukia Lietuva, jis – iš Italijos, taip ir važinėjame“, – pasakoja žurnalistė. 

Nuvažiavome į varžybas Japonijoje ir... viskas, susikukavom. Juokinga ta istorija – atrodytų, kai kurie aplinkiniai greičiau už mus suprato, kas vyksta.

N.Zicari netruko lietuvei pasipiršti – žiedą užmovė vasarą. Eglė tai galėjo nujausti: „Visų pirma abu kaip tarp kitko ėmėme kalbėti, kad nenorėtume tuoktis bažnyčioje. Pavyzdžiui, aš tiesiog nenoriu apgaudinėti savęs – man tai nieko nereikštų... O jis sako, kad jei, tarkime, nori susirasti receptą, tai skaito Jamie Oliverį, o ne kažką, kas užsiima visai kitais dalykais. Taigi ką kunigai gali papasakoti apie santuokinį gyvenimą? Piršlybos buvo. Tik nebuvo jokių didelių ceremonijų, romantiškų vakarienių ir žvakių...“

O tada pora ėmė planuoti vestuves. Tam prireikė kiek daugiau nei pusės metų. „Jo tėvai mane priėmė labai draugiškai. Kai pirmąkart pas juos atvažiavau, buvau kaip siurprizas – apie mane jie dar nieko nebuvo girdėję... Bet sutiko geranoriškai“, – džiaugiasi E.Digryė. 

Apie Lietuvą jaunikio šeimyna buvo girdėjusi, tačiau nieko pernelyg daug. Todėl E.Digrytė apie savo šalį papasakojo: ir kur yra, ir koks klimatas, apie kultūrą, istoriją, tradicijas, lietuviškų eurų parodė. Su visais netruko susidraugauti, tačiau šilti santykiai stereotipų nepaneigė.

„Pati esu prisiskaičiusi nemažai stereotipų apie italus – mamyčiukai, nesavarankiški, gyvena pas tėvus... Ir jie patys tai pripažįsta. Bet viskam randa paaiškinimą. Visų pirma, gyventi su tėvais – šeimos tradicija. Be to, Italijos ekonominė situacija sunki – neapsimoka gyventi atskirai. O ir kam to reikia, kai tėvai turi penkių kambarių butą?“, – svarsto.

Bet su N.Zicari tėvais jai gyventi nereikės – po vestuvių pora toliau gyvens Vokietijoje. Tarpusavy kalbėsis angliškai, karts nuo karto įpindami vokiškų žodžių. Kai N.Zicari užsimiršęs prašneks itališkai, E.Digrytė supras.

Abudu jie labai lauks, kada virš namų ims sukiotis gandrai. „Didelės itališkos šeimos tikrai nebus – kantrybės man užteks tik kokiems dviem vaikams užauginti. Bet aišku, nežinau, ką gyvenimas parodys“, – šypsosi ji. 

Eglė ne tik dalyvauja oro balionų varžybose, bet ir fiksuoja jų akimirkas: