„Apie negalią rašau daktaro disertaciją, bet skyrius, kas tai yra, vis dar tuščias. Pažįstu žmonių, kuriems, kaip ir man, reikia ramentų, vežimėlių ar dar kokios nors pagalbos, bet vis dar nežinau, kas yra negalia, ką tuo žodžiu vadinti. Man tai – dar mistika“, – prisipažįsta nuo gimimo su cerebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenanti Ajana LOLAT (33). Nors judėti nėra paprasta, ji tiki, kad vieną dieną ramentų nebereikės: galės eiti padedama savo keturkojės asistentės – vokiečių aviganių veislės Mulan.
Visas jūsų gyvenimas lydimas negalios... Su tuo susijusias problemas nagrinėjate ir dabar rašomoje daktaro disertacijoje?
Viena – turėti savo neįgalumo patirtį, visai kas kita – rašyti daktaro disertaciją: čia labai svarbu objektyvumas. Čia negaliu rašyti nieko, kas susiję su mano jausmais ir patirtimi, – tai galėčiau sudėti į autobiografinę knygą. Mokslo darbe būtina atsiriboti nuo to, ką žinau, patiriu pati, – turiu remtis istorijomis, kurias man pasakoja kiti.
Kai vadovė pasakė, kad tarp tiriamųjų reikės turėti neregių, prašiau, kad nereikėtų jų kalbinti, nes nė vieno nepažinojau, bijojau susimauti. Tačiau visgi turėjau įtraukti ir juos, o dabar esu dėkinga – jie mane daug ko išmokė.
Gal taip prasidėjo jūsų ir sužadėtinio, paralimpiečio golbolininko Justo Pažarausko, pažintis?
Justas buvo vienas iš žmonių, kurie