Jeigu būtų kovotojų su pandemija garbės lenta, joje sunkiai sutilptų pavardės šimtų medikų, infektologų, virusologų ir inovacijų specialistų, kurių kasdienybė – pacientų gelbėjimas, įspėjimas apie pavojų, vakcinos ar kitų kovos su virusu technologijų kūrimas. Kai kurie vietoj viešos garbės netgi mieliau renkasi alinančią kovą, kurios pabaiga dar sunkiai matyti. Visi jie pelnytai turėtų būti apdovanoti už parodytą lyderystę per pandemiją.
Be baimės
„Jau norėtųsi matyti šviesą tunelio gale, bet kažkaip vis dar nesimato...“ – liūdnai ištaria Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė, infekcinių ligų gydytoja profesorė **Ligita JANČORIENĖ** (55), su COVID-19 kovojanti kasdien.
Rasti pusvalandį pasikalbėti profesorei pavyksta tik šeštadienio rytą. Ir tai pokalbį kartkartėmis nutraukia net naktį neišjungiamas koordinavimo telefonas. Juo derinamas koronavirusu užsikrėtusių ligonių hospitalizavimas Vilniaus regiono ligoninėse – nuo pagrindinių Santaros klinikų Vilniuje iki atraminių ligoninių Ukmergėje, Švenčionyse, Alytuje, Druskininkuose, Molėtuose, Trakuose... Visur įkurti COVID-19 infekcijai gydyti skirti padaliniai, jei ima trūkti vietų ar patenka ypač sunkus ligonis, drauge žiūrima, kur jį galima nusiųsti, kaip padėti. „Būtų lengviau, jei galėtum užsiprogramuoti, kiek laiko būsi taip mobilizavęs visas jėgas, – tada išbūtum. O čia tarsi galo nėra... Nežinai, kuriam laikui apskaičiuoti savo resursus“, – prisipažįsta. Tris dešimtmečius infektologe dirbanti medikė neslepia, kad jai ir kolegoms sunkiausias šios pandemijos išbandymas – gerokai per tūkstantį skaičiuojamos mirtys: „Kaip aš vadinu, „ankstesniame gyvenime“, iki pandemijos, mes tiek mirčių kasdien tikrai nematėme. Jei viena kita būdavo per mėnesį ar per metus... Ir tai labai paveikdavo tą pacientą gydžiusius medikus. O dabar, kai jų dešimtys kasdien... Prie mirties vis tiek negali priprasti.“