Akivaizdu, bet neįtikėtina: moterys – žirafos
Ką iš tikrųjų reiškia posakis „grožis reikalauja aukų“? Pažvelkite į šias moteris, ir daugiau komentarų nereikės... Azijoje vis dar gyvuoja tam tikrų genčių atstovės, kurių kaklai dėl daugybės ant jų sunertų žiedų primena žirafų...
Komercijos paviliotos
Kažkada moterų-žirafų kultas buvo paplitęs įvairiose kultūrose. Dabar išlikę labai mažai vietų, kuriose galima išvysti šį unikalų reiškinį. Daugelis moterų ilgais kaklais priklauso karenų padaung genčiai ir gyvena tik keliose Tailando ir Birmos pasienio provincijose. Turistams geriausiai žinomi kaimai Mae Hong Son ir Nam Piang Din. Juose kasmet apsilanko keli šimtai tūkstančių keliautojų. Tiesa, dėl katastrofiškos senųjų genčių degradacijos karenų papročiai jau beveik išnykę. Nemažai gentainių nešioja vakarietiškus džinsus, kepuraites amerikietiškais užrašais ir niekuo nesiskiria nuo kitų Tailando gyventojų. Ilgakaklės moterys senovinių tautinių kostiumų kišenėse slepia modernius mobiliuosius telefonus ir kitokius civilizuoto gyvenimo daiktus. Egzotiška išvaizda jau seniai neteko ritualinės prasmės ir yra tik būdas užsidirbti pinigų. Šios moterys dažniausiai dirba suvenyrų ar vaisių pardavėjomis bei fotografuojasi su turistais. Daugelis jų išlaiko vyrą ir vaikus.
Ilgas kaklas – gražu
Paprotys puošti kaklą daugybe žiedų kilo prieš daugybę tūkstančių metų. Seniau buvo laikomasi griežto reglamento: kaklą buvo galima puošti tik mergaitėms, gimusioms trečiadienį per pilnatį. Tai buvo grožio ir išskirtinumo simbolis. Kuo daugiau ant moters kaklo būdavo žiedų, tuo ji gentyje užimdavo aukštesnę ir garbingesnę padėtį. Kiek žinoma, ilgiausias karenės kaklas buvo papuoštas beveik keturiasdešimčia žiedų ir siekė 40 centimetrų.
Iš kur atsirado šis keistas paprotys, tiksliai nežinoma. Viena populiari legenda byloja, jog pirmieji karenų genties žmonės gimė iš nuostabiai gražaus drakono nepaprastai ilgu kaklu. Jo garbei gražiausios genties moterys (tikėta, kad tokios gimsta per pilnatį trečiąją savaitės dieną) ir ėmė nešioti gausybę kaklo papuošalų, sukuriančių ilgo kaklo iliuziją. Beje, karenės puošia ne tik kaklą. Kojas ir rankas taip pat gausiai apkarsto apyrankėmis. Tačiau šios kūno dalys genties kultūroje neturi tokios didelės reikšmės. Aukščiausiu grožio etalonu laikomas kaklas.
Ceremonijos
Pirmasis žiedas ant karenų genties mergaitės kaklo užmaunamas, kai jai sukanka šešeri. Kasmet pridedama dar po vieną ar keletą žiedų. Tradiciškai suaugusi moteris nešioja (ar bent seniau nešiodavo) ne mažiau kaip dvidešimt. Nuo papuošalų svorio kaklas ilgainiui deformuojasi ir pasidaro toks silpnas, kad moteris nepajėgia nulaikyti galvos. Ji tampa savotiška papuošalų kaline. Iš jų išsivadavusi rizikuotų nusisukti sprandą.
Pagal senovines tradicijas žiedai nuo karenės kaklo būdavo numaunami tik kartą gyvenime – per jos vestuves. Tada susirinkdavo visos netekėjusios genties merginos ir laikydamosi ritualų kone visą dieną mazgodavo jaunosios kaklą. Ji vaikštinėdavo pasipuošusi žiedais ne vienerius metus, įsivaizduokite, kiek reikėdavo plušėti, kol jį švariai nušveisdavo... Po pirmosios vestuvių nakties moteris privalėdavo užsimauti papuošalus ir nešioti juos iki gyvos galvos.
Ilgas kaklas – išekėjusiųjų ženklas
„Žirafos kaklas“ grožio etalonu buvo laikomas ne tik Birmos ir Tailando gentyse. Pietų Afrikos ndebele genties moterys taip pat ant kaklų dėvėdavo sunkius metalo, dažniausiai vario, turtingesniosios gryno aukso, žiedus. Jie simbolizavo jų socialinę padėtį. Žiedais puošdavosi tik ištekėjusios moterys, tai išreikšdamos paklusnumą ir atsidavimą vyrui. Kuo aukštesnį statusą vyras gentyje užimdavo, tuo jo žmona turėdavo nešioti daugiau kaklo žiedų. Juos galėdavo nusimauti tik po sutuoktinio mirties, atlikus specialias apeigas. Dabar šie papročiai, kaip ir daugelis kitų, jau beveik nugrimzdę užmarštin.