Akmėja Brūzgė: „Namų sienos mane vargino labiau nei vaiko verksmas“

Ji bandė būti tobula mama, tačiau dabar į tai žiūri juokaudama. Dabar jai atrodo, jog šiuolaikinei mamai sunkiausia atsiriboti nuo krūvos patarimų, nuomonių, teorijų ir pradėti klausytis pačios vidinės nuojautos, intuicijos ir tuo pat nepamiršti savęs, savo veiklų bei pomėgių. Neužsidaryti tik tarp namų sienų ir žinoti, kad visi sunkūs etapai praeis, o kol kas reikia džiaugtis tuo kas yra – šeima.

Auginate du vaikučius, dainuojate, tai kaip visur suspėjate?

Kartais man atrodo, jog galėčiau spėti dar daugiau. Ypač kai paskaitau kokių super veiklių mamų istorijų. Ir verslas klesti, ir šeši vaikai tvarkingai namuose prie stalo sėdi, vyras laimingas, namai išpuoselėti, o dar, žiūrėk, ir gėlių darželis už lango tobulai žydi. Tikrai nepasakyčiau, jog aš tiek visko spėju.

Nesu mama karjeristė. Aš tiesiog labai mėgstu tai, ką darau. Mėgstu dainuoti, kurti, bendrauti, matyti, domėtis.

Būna, važiuoju mašinoje su vaikais, skubu nuvežti į būrelį per kamščius, vienas zyzia, kitas verkia, skubu kuo greičiau visus nuraminti, o tuo tarpu dar galvoju, kaip čia tą vieną ar kitą repeticiją ištaikyti, kokią dainą reikėtų įtraukti į repertuarą, ką vakarienei reiks pagaminti ir kuo ryt aprengsiu vaiką į šventę. Galva pradeda cypti kaip užkaitęs arbatinukas, tada įkvėpiu – iškvėpiu ir galvoju, kam aš visa tai darau... Galėčiau gi nedirbti, ramiai sau namie būti ir visa diena dėliotųsi daug paprasčiau, bet... man būtų nuobodu.

Nesu mama karjeristė. Aš tiesiog labai mėgstu tai, ką darau. Mėgstu dainuoti, kurti, bendrauti, matyti, domėtis. Tai man teikia didelį džiaugsmą. Grįžusi namo aš laimingesnė, o tuomet galiu laimingais padaryti ir savo šeimos narius. Tik susilaukusi antro vaikelio supratau, jog posakis „laiminga žmona – laiminga šeima“ yra tikra tiesa! O tie trumpi panikos ar nuovargio momentai greit pasimiršta.

Kokie buvo Jūsų nėštumai?

Pirmasis nėštumas buvo labai lengvas fiziškai. Nebuvo jokių pykinimų, skrandžio rūgščių, bemiegių naktų, jokių naktinių keisto maisto isterijų, fiziškai jaučiausi puikiai iki pat gimdymo. Tačiau pats gimdymas buvo sudėtingas. Su antruoju buvo sudėtingesnis nėštumas. Gal dėl sėkmingo pirmojo nėštumo pavyzdžio, aš buvau visiškai rami, jog galiu drąsiai dirbti darbus panašiu tempu kaip iki nėštumo. Naktiniai koncertai, skrydžiai, tradicinė namų buitis... Maždaug 10 nėštumo savaitę teko gultis į ligoninę dėl gresiančio persileidimo. Tada supratau, jog šitaip rizikuoti negaliu. Atsisakiau visų privačių koncertų ir naktinių dainavimų. Savo strakaliojančią prigimtį teko gerokai apraminti.

Visą likusį nėštumą lydėjo nerimas, kad tai gali vėl pasikartoti. Tačiau gimdymas buvo tobulas, toks apie kokį svajojau. Būti nėščiai man net labai patiko, kartais pasiilgstu to pilvo glostymo. Nėštumas man turi kažkokio stebuklingumo, dieviškumo, o gimimas – kažkas tarp Žemės ir Dangaus.

O kokia ta motinystė Jūsų akimis?

Ne tokia ir paprasta kaip įsivaizdavau. Gaila, jog niekas nepasakojo man apie vaikų auginimo iššūkius, gal būčiau emociškai labiau pasiruošusi. Norėjau būti tobula mama, skaičiau daug knygų apie vaikų priežiūrą, lankiau kursus, skaičiau forumus, vakarais net skaitydavau pasakas savo pilvukui ir grodavau dainas.

Dabar man tai atrodo juokinga, nes su antruoju nėštumu man viso šito nereikėjo, o ryšį tarp mudviejų jaučiu nei kiek ne mažesnį. Dabar stengiuosi labiau pasitikėti savo motiniška intuicija. Nesakau, kad nesidomiu, bet tiesiog ieškau savo pačios auginimo teorijos, mažiau stresuoju kai vaikas sunegaluoja, nekaltinu savęs už tai, jog nesu tobula mama. Suvokiu, jog greičiausiai niekada tokia ir nebūsiu.

Man atrodo, šiuolaikinei mamai yra sunkiausia atsiriboti nuo krūvos patarimų, nuomonių, teorijų ir pradėti klausytis pačios vidinės nuojautos, intuicijos. Visi vaikai skirtingi, tėvų gyvenimo būdas skirtingas, požiūris į tam tikrus dalykus, todėl man atrodo beprasmiška aklai taikyti kitos šeimos pavyzdžius ar kokios perskaitytos knygos teorijas. Bet domėtis būtina, jog galėtumėt išsirinkti kas jūsų šeimai tinkama.

Kaip manote ar išvis įmanoma pasiruošti motinystei?

Aš manau, jog nereikia būsimiems tėveliams visko piešti rožinėmis spalvomis. Man tai labai nepadėjo, nes jaučiausi apgauta. Kodėl man niekas nesakė? Kai gimė pirmas vaikas, aš supratau jog gimdymas, apie kurį tiek galvojau ir bijojau, yra tik pradžia viso to, kas laukia dabar. Net ne buitis ar bemiegės naktys, o pojūtis, jog tu atsiskiri nuo pasaulio. Man, taip mėgstančiai bendrauti, dalyvauti, visur eiti, tai buvo didelis išbandymas. Namų sienos mane vargino labiau nei vaiko verksmas. Šitam periodui reikia pasiruošti. Reikia stengtis neužsidaryti tarp tų sienų, tiek fiziškai, tiek emocionaliai. Antro vaiko auginimas man kardinaliai skiriasi, nes aš tam sąmoningai ruošiausi. Aš plėčiau draugių ratą, kurios taip pat turi vaikų, permąsčiau savo buitį, kurioje nebesistengiu būti ideali namų šeimininkė, per daug neatitrūkau ir nuo savo darbų, kuriuos taip mėgstu. Jokie motinystės kursai turbūt nenupasakos kaip kas turi būti, viskas ateina savu laiku, kaip ir vaiko gimimas.

Beje, kas išrinko dukrų vardus?

Rinkome abu su vyru. Junė gimė iš kart po Joninių. Nesinorėjo Janinos vardo, tad belinksniuojant Janė, Jonė... Junė! Mums prilipo. Ir prasmė – gyvybinė energija, jai tobulai tinka. Ulos Saulės vardą davėm praėjus beveik mėnesiui po gimimo. Mano tėvams Saulės vardas labai patiko, o mums su Jurgiu – Ulos, tai davėm abu.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas susilaukus antros dukros?

Savo dėmesį reikia paskirstyti abiems vaikams vienu metu. Kol mažoji dar nevaikšto, viskas atrodo ne taip ir sudėtinga, o kaip bus toliau – pamatysim. Tik dabar į viską žiūriu ramiau, nes žinau jog visi periodai praeina: dygstantys dantys, košių virimas, vežimėlių lankstymas, bemiegės naktys... Matau, kokia jau Junė savarankiška ir sąmoninga, daug ką daro pati, o ir pasišnekučiuoti su ja labai smagu, nors praėjo tik keturi metai. Taip pat bus ir su Ula. Ir pasiilgsiu aš tokių mažyčių savo mergyčių.

Ar mažylė rami? Kaip elgiasi vyresnioji sesutė? Padeda jums?

Ula gana rami, naktį gana dažnai valgo bet nėra irzlus vaikas. Ji daug juokiasi, šypsosi, o tai nuplauna visus rūpesčius nuo mamos veido. Bijojau dėl Junės reakcijos į gimusią sesę, nerimavau, jog jai labai trūks dėmesio ir pyks ant mažosios. Vis dėlto abu su Jurgiu nuo pat pradžių stengėmės, jog Junė nesijaustų nuošaly, daug kalbėjomės dar prieš gimstant Ulai. Dabar matau, jog viskas pasiteisino – Junė labai myli sesę, ją bučiuoja ir dažnai nori stipriai spustelėti iš meilės. Žiūrėsim, kaip bus toliau, kai Ula paaugs ir pradės domėtis Junės žaislais.

Ar vyras padeda auklėti mergaites?

Padeda. Sakyčiau jo požiūris į auklėjimą kiek švelnesnis nei mano, jį sunkiau išvesti iš kantrybės, bet jei vaikas elgiasi netinkamai, Jurgis nėra tas tėtis, kuris sėdės ir žiūrės, kaip mamai sekasi su juo susitvarkyti. Jis turi keletą darbų, kuriuos turi padaryti, nesvarbu, kas bebūtų. Pavyzdžiui, nuvesti Junę į darželį.

Ką veikiate, jei lieka laisvo laiko?

Mėgstame dviese žiūrėti filmus, gerti arbatą, šnekėtis. Jei laisvalaikį leidžiame su vaikais, mėgstame pasivaikščiojimus gamtoje, einame į neragautas desertų kepyklėles, važiuojame į dar nelankytas vietas, einame į spektaklius ar kokius kitus renginius, grįžę namo pasidarome vakarienę ir žiūrime kokį multiką.