Aksesuarus kurianti koncertmeistrė Ugnė Petrauskaitė: „Visada pavydėjau tiems, kurie į muziką atėjo sąmoningu pasirinkimu“

Nuo mažumės esate muzikė – koks buvo jūsų kelias?

Groju praktiškai nuo kūdikystės, pamenu, mėgstamiausias žaidimas būdavo spėlioti tėčio spaudžiamas natas nežiūrint į pianino klavišus. Tokiu būdu buvo nustatyta, jog turiu absoliučią klausą ir jau ketverių metų buvau atvežta į pirmąją smuiko pamoką. Mano tėtis, Albinas Petrauskas, buvo choro dirigentas, aktyvus visuomenininkas, tačiau itin griežtas bei reiklus man. Manau, paveldėjau didžiąją dalį jo charakterio savybių, nes nuolat pykdavomės muzikiniais klausimais. Ne kartą man grasino, jog nebeleis daugiau mokytis muzikos ir eisiu į paprastą mokyklą, kaip ir visi kiti vaikai. Žinoma, paprastu vaiku būti nenorėjau ir užsispyrusi tęsiau mokslus. Išvažiavau iš gimtojo Kauno dar būdama mokinė ir Vilniuje baigiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Paskutinėje klasėje, eilinį kartą protestuodama prieš tėtį, pakeičiau instrumentą ir ėmiau groti altu. Juo tebegroju iki šiol, tačiau kiekvieną kartą, paklausta, ar man patinka groti, lieku suglumusi, – juk aš visada grojau, kiek tik save atsimenu, tad neturiu su kuo palyginti. Visada slapčia pavydėjau tiems, kurie į muziką atėjo savo sąmoningu pasirinkimu.

Esate dirbusi prestižiniuose Lietuvos kolektyvuose – Operos ir Baleto teatre atlikote solines alto partijas baletuose, Klaipėdos kameriniame orkestre, Nacionalinėje filharmonijoje. Nepaisant savo jauno amžiaus buvote koncertmeisterė, tačiau staiga viską metėte. Kaip reagavo artimi žmonės, kolegos?

Artimieji bei draugai mane visada betarpiškai palaikė, šiuo atžvilgiu man išties pasisekė, o štai didžioji dalis kolegų liko nieko nesupratę – kaip aš galėjau tokią užtikrintą ir solidžią karjerą iškeisti į... nieką? Daug kas žiūrėjo iš aukšto, galbūt giliai širdyje pavydėjo, gąsdino, kad iš pavienių projektų tikrai neišgyvensiu. Tik nedaugelis nuoširdžiai pasveikino tokį mano sprendimą. 

Visą laiką leisdama tarp muzikantų skausmingai jausdavau, kad tik nedaugelis yra tikri menininkai, jaučiantys pašaukimą daryti tai, ką daro. Dauguma tėra meno srities darbuotojai, sraigteliai didelėje mašinoje, vadinamoje simfoniniu orkestru. Tikrai nenoriu nieko sumenkinti – būti geru orkestrantu irgi yra menas, tačiau norint juo tapti reikalingos tam tikros specifinės savybės – nuoširdus noras susitapatinti su grupe žmonių, tarsi panaikinti savo individualumą. O aš visuomet norėjau viską daryti savaip, man atrodė, kad galiu padaryti geriau, išraiškingiau, įdėti daugiau pastangų. Kitas aspektas, kuris paskatino susimąstyti, buvo tai, kad muzikantai, nors ir turėtų būti kultūros puoselėtojais ir nešėjais, realybėje tik maža dalis tebejaučia viduje misiją ir pareigą skleisti dvasingumą bei kurti pakylėtą atmosferą. Daugeliui tai – tik darbas, dar vienas koncertas, dar viena programa, dar vienas dirigentas, nieko įdomaus.

Kas iš profesionaliosios muzikos pastūmėjo į dizainą? Juk galėjote visas jėgas skirti muzikiniams projektams įgyvendinti.

Dar mokykloje man patiko verti auskarus. Prisipirkdavau įvairių karoliukų, detalių, uždegimų ir konstruodavau, turėjau net medinę dėžutę savo rankdarbiams laikyti. Pradėjusi daugiau laiko leisti medituodama ir klausdama savęs, ką visgi norėčiau veikti gyvenime, prisiminiau tokį savo potraukį ir nusprendžiau vėl pabandyti, tik šį kartą ėmiausi pinti iš vario vielos. Kodėl pasirinkau paprastus, o ne brangiuosius akmenis? Nes man akmuo yra be galo simboliška substancija.

Mano mylimas filosofas Alan Watts yra pasakęs: „...kaip kad obelis iš savęs išaugina obuolius, taip ir uolos bei akmenys (t.y. planeta Žemė) iš savęs išaugina žmones. Kur yra uola, ten yra potencialas gyvybei“. Taip pat senovės Kinijoje akmenimis buvo išskirtinai žavimasi, pastebint jų neįprastas formas, buvo tikima, kad akmenys yra energetiniai centrai. Man asmeniškai akmuo yra gabaliukas motinos Žemės, kuris savo buvimu kaskart primena apie egzistencijos stebuklą. Būdama maža dažnai keliaudavau su tėčio choru po įvairias šalis. Tuo laiku dar negalėjome leisti sau parsivežti iš užsienio suvenyrų, nes viskas buvo kur kas brangiau, todėl su mama radusios prisirinkdavome gražių akmenėlių ir juos grįžusios kaupėme. Vis dar atsimenu, kokie akmenys iš kokių šalių yra atkeliavę, naudoju juos savo darbuose.

Kaip gimsta darbai – braižote eskizus, ar viskas vyksta spontaniškai?

Visada turiu pagrindinę mintį galvoje, tad eskizų nebraižau. Kiekvieno akmenėlio forma yra unikali, todėl ir dizainas skirtas būtent jam. Pasirinkau negręžti skylučių akmenyje, todėl privalau jį taip apipinti viela, kad tvirtai laikytųsi savo vietoje, bet tuo pačiu ir neužgožtų natūralaus akmens grožio, nepaslėptų jo. Dirbant labai svarbu vidinis nusiteikimas, pastebėjau, jog būdama prastos dvasinės būklės nesugebu užbaigti papuošalo, ne kartą esu nuėmusi ir suglamžiusi visą pintą vielą, šveitusi ją į kampą. Sužadėtinis neleisdavo išmesti, viela juk varinė (juokiasi). Kiekvieną papuošalą kuriu šviežiai, lyg pasakodama istoriją, kurios pabaiga visada nenuspėjama. Pastaruoju metu pradėjau eksperimentuoti su gintaru, jis visai kitoks nei akmuo – šiltas, minkštas, spalvų palete primena medų.

Kaip gimė daugiaprasmis pavadinimas „URock jewelry“?

Jis iš vienos pusės primena mums, kad patys esame akmenys (energetiniai centrai), kita vertus, šnekamąja anglų kalba ši frazė reiškia kažką panašaus į „tu jėga“, ką sau nuolatos priminti yra ypatingai svarbu. Taip pat didžiulę įtaką būtent tokios idėjos atsiradimui turėjo mano pačios patirtis. Kažkada seniai internete užtikau vaizdo klipą, kur vyrukas pasakojo apie „dėkingumo akmenuką“. Esmė labai paprasta – randi sau patinkantį akmenėlį, visuomet nešiojiesi su savimi ir kaskart, kai jį palieti, turi sugalvoti ką nors, už ką šiuo metu jautiesi dėkingas. Aš nutariau išplėsti akmenėlio „galias“ – ne tik dėkodavau, bet ir svajodavau, prašydavau įvairių dalykų laikydama jį delne. Pamažu pastebėjau, jog tie dalykai, kuriuos aktyviai „siųsdavau“ į akmenį, išsipildydavo greičiau nei tie, kurių nepaminėdavau. Stebuklai! Todėl vizitinėje kortelėje, kurią pridedu prie įsigyto papuošalo, yra mini instrukcija, kaip „naudoti“ papuošalą, kad jis taptų ne tik grožio, bet ir sielos atributu.

Žinau, kad pati įgyvendinate kiekvieną smulkmeną, susijusią su savo prekės ženklu „URock jewelry“ – nuo produkto gamybos iki nuotraukų bei reklamos. Kaip jums tai pavyksta?

Man patinka Renesanso žmogaus idėja, kuomet esi daugelio sričių specialistas. Pati kuriu papuošalus, pati ieškau modelių ir juos fotografuoju, retušuoju nuotraukas, rūpinuosi internetine parduotuve, teko ir video klipą nufilmuoti bei pačiai sumontuoti, – visko po truputį. Iš pradžių tenka daug stabčioti ieškant reikalingos informacijos apie kiekvieną smulkmeną, vėliau daug ką jau darai automatiškai. Tiesą sakant, kiekviena nauja sritis įsigilinus pasirodo esanti kur kas įdomesnė nei iš pirmo žvilgsnio, norisi gilintis vis daugiau ir daugiau.

Kokiai moteriai skirti jūsų papuošalai?

Pirmiausia, manau, dvasingai, arba ieškančiai dvasingumo savyje ir pasaulyje, tikinčiai stebuklais arba norinčiai pradėti jais tikėti. Svajoju, kad grožio ritualas taptų dvasios ritualu. Apskritai grožio industrijoje tiek daug tuštybės, papuošalai skirti padaryti įspūdį, atkreipti dėmesį. Aš tikiu, kad grožio ir meno paskirtis yra padėti mums gyventi geresnį, dvasiškai turtingesnį gyvenimą, pagelbėti geriau susidoroti su sunkumais. „Urock jewelry“ idėja – kaskart pamačius papuošalą, jį dėvint ar tiesiog paėmus į ranką, prisiminti, jog stiprybė ir jėga slypi viduje, kad pati savo mintimis gali kurti vidinį ir išorinį pasaulį, ir kad tai yra nuolatinis procesas, kuris neduos vaisių, jei nebus praktikuojamas.

Akmuo simbolizuoja pastovumą, ramybę, jėgą, kurios moteriai niekada nebus per daug. Nesvarbu, ar prisimeni apie minties jėgą kartą per mėnesį, ar kiekvieną dieną „pakrauni“ akmenėlį geromis mintimis ir jausmais – tai bet kokiu atveju daugiau, nei nedaryti nieko. Kiekviena gali pasirinkti, kiek nori įsitraukti, juk nieko bloga ir tiesiog pasipuošti išskirtiniu gaminiu ir neužsiimti jokiomis raganystėmis (juokiasi). Juokauju, jog dabar, kai visi prietaisai turi pakraunamas baterijas, žmonės turėtų neatsilikti. Mano papuošalas gali tapti asmenine baterija, svarbu nepamiršti kasdien jo „įkrauti“ ir tada jau semtis jėgų, kai to prireiks.

Kur galima rasti jūsų papuošalų?

Feisbuko paskyroje bei internetinėje parduotuvėje. Taip pat planuoju pasirodyti mados ir dizaino mugėse, kalėdiniuose renginiuose. Sekite naujienas feisbuko puslapyje, ten bus visa naujausia informacija.