Aktorė Agnė Gregorauskaitė baigė gyvenimo kelionę: amžino poilsio atgulė Rasų kapinėse

Ketvirtadienį ir penktadienį Vilniaus laidojimo rūmuose vyko atsisveikinimas su legendine aktore Agne Gregorauskaite. Su ja atvyko atsisveikinti būrys teatro kolegų, artimų bičiulių.

Galiausiai ištarus paskutinį „sudie“, aktorės urna iškeliavo į Senąsias sostinės Rasų kapines, kur A.Gregorauskaitė atgulė amžinojo poilsio.

A.Gregorauskaitė buvo palaidota jos mamos – garsios aktorės, režisierės Kazimieros Kymantaitės – kapavietėje.

Rasų kapinėse aktorius Andrius Bialobžeskis perskaitė seną K.Kymantaitės laišką ir vylėsi, kad Agnė Gregorauskaitė jau susitiko su mama... Pats Andrius Bialobžeskis buvo itin mylimas K.Kymantaitės anūkas.

Fotogalerija:

Primename, kad liepos 26-ąją pasiekė skaudi žinia – mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Agnė Gregorauskaitė. Aktorei buvo 84-eri.

A.Gregorauskaitė geriausiai žiūrovams atpažįstama iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių, kino ir televizijos filmų. Įsimintiniausias A.Gregorauskaitė vaidmuo – Magdalena Paukštytė, atliktas spektaklyje „Žaldokynė“, kurį pastatė jos mama režisierė Kazimiera Kymantaitė.

Žinia apie A.Gregorauskaitės netektį feisbuke pasidalijo teatrologė Daiva Šabasevičienė.

„Atsisveikinimui – aktorės mintys iš prieš keletą metų vykusio pokalbio:

„Mane visada supo kūrybinga aplinka, įdomiausios asmenybės ir autoritetai. Tikrai dažnai prisimenu savo Mamą – režisierę Kazimierą Kymantaitę. Jai be galo svarbu buvo išsilavinimas. Tais metais, kai aš stojau į Konservatoriją, ji įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi su mano bendraamžėmis, laikė visus egzaminus, rašė visus reikalingus darbus. Ir kur besimokė, visur rezultatai buvo puikiausi.

Taip ir mes su seserimi neturėjom nė mažiausios teisės blogai mokytis. Ne dėl to, kad bausdavo, o dėl to, kad būdavo paprasčiausiai gėda. Joje mačiau didžiausią pavyzdį. Juk namuose niekada nebūdavo jokių intrigų, plepalų, jokių blogų linkėjimų. Atvažiuodavo Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Balys Dvarionas. Turėdavau tik pareigą gražiai padengti stalą, o toliau – jų kalbos, kalbos, kalbos... Vėliau aš bėgdavau pas Audronę Girdzijauskaitę, į jos didelę namų biblioteką, susirasdavau namuose apkalbėtą pjesę ir iškart skaitydavau.

Ir įstojus į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti“. Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau... Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip, kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus... Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas... Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai „ištraukti“, dirbdavo įvairiausiais būdais.

Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia – buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva.

Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo“.

Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku“.

A.Gregorauskaitė gimė 1938 m. gegužės 20 d. Kaune, ekonomisto Marijono Gregorausko ir aktorės, režisierės Kazimieros Kymantaitės šeimoje.

1959 metais A.Gregorauskaitė baigė Lietuvos konservatoriją ir pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šio teatro scenoje A.Gregorauskaitė vaidino iki 2005 metų.

Per savo karjerą A.Gregorauskaitė sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų, tarp kurių buvo ir itin populiarūs spektakliai: „Vyšnių sodas“, „Mėnuo kaime“, „Meisteris ir sūnūs“, „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“, „Žaldokynė“, „Žiurkės“, „Proto melas“, „Paskendusi vasara“ ir kt.