Aktorė Akvilė Žirgulytė – apie maištingą paauglystę ir puikius santykius su mama Daiva Rudokaite

Vis tvirčiau į aktorystę įžengiančios A.Žirgulytės kraityje jau gausu ryškių vaidmenų – ji televizijos žiūrovams puikiai pažįstama iš serialų „Prakeikti I“, „Prakeikti II“, „Prakeikti III“, „Turtuolis vargšas“, „Gaujų karai. Princai“, filmų „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ bei „Vedybos, skyrybos ir barsukas“. Kalbantis su Akvile, tampa akivaizdu, kad šie vaidmenys – ne pabaiga, o talentingos merginos svajonių kelyje niekas negali sustabdyti.

Portalui Žmonės.lt A.Žirgulytė atvirai – apie santykius su mama D.Rudokaite, pirmuosius žingsnius į aktorystę ir retsykiais nuaidinčias aplinkinių replikas. 

Akvile, šiandien drąsiai sakote, kad aktorystė – jūsų svajonė, tačiau po mokyklos pasirinkote visai kitokias studijas – nėrėte į kūrybos ir pramogų industrijas. Kodėl?

Aktorystė yra mano beprotiškai mylimas darbas, bet pasirinkau kitas studijas. Ne paslaptis, abu mano tėvai aktoriai, augau teatre nuo kūdikystės laikų ir puikiai mačiau, kaip nelengva tiek fiziškai, tiek finansiškai gyventi teatru. Laikui bėgant, pabūgau tokio gyvenimo ir pasirinkau, kaip tuomet man atrodė, „lengvesnį kelią“. Pastaruoju metu daug galvoju apie aktorinio studijas – norėčiau studijuoti kino meną.

Jums kinas – artimesnis širdžiai nei teatras?

Aš labai myliu teatrą. Manau, jei žmonės dažniau lankytųsi teatre, mūsų visuomenė būtų geresnė, pozityvesnė, ramesnė. Juk spektakliuose gali tiek daug pajusti ir atrasti atsakymus, kurių tiek ilgai ieškojai. O ir kiekvienas spektaklis yra unikalus, jis niekada nebus toks pat. Visai kitaip nei kinas, kur visa tai, kas užfiksuota, taip ir liks. 

Tačiau kinas man išties yra labiau prie širdies. Nežinau, gal didelę įtaką daro tai, kad paauglystėje dirbau modeliu, pripratau prie kamerų, tad kino aikštelėje jaučiuosi daug geriau nei scenoje. Tas susikaupimas prieš kiekvieną kadrą, bet tuo pačiu ir kvailionės pertraukų metu man yra labai žavinga.

Sakote, kad užaugote teatro užkulisiuose. O ar prisimetate, kada užgimė meilė aktorystei?

Kiek prisimenu, nuo pat mažų dienų veržiausi į sceną. Bijau sumeluoti, bet jei gerai pamenu, mano pirmas honoraras už spektaklį, kuriame vaidinau, buvo sulaukus vos penkerių.

Jau nebepamenu spektaklio pavadinimo, tik žinau, kad man uždėjo lietpaltį, sakė: „Eik į sceną, iškelk rankas, žvelk į viršų ir, gink Dieve, nejudėk“. Tuo metu jaučiausi tokia laiminga – aš buvau scenoje, o čia juk gali įžengti tikrai ne kiekvienas. Tikriausiai tuomet ir užgimė mano meilė scenai ir vaidybai (šypsosi).

Kaip prisijaukinate vaidmenis? Galbūt tėvai, patys būdami aktoriai, negaili patarimų?

Kiekvieną vaidmenį bandau suprasti per save. Manau, kad kiekvienas esame turėję panašių situacijų, kurias galime sutapatinti su personažo išgyvenimais, tad tai ir bandau padaryti. Šiuo klausimu tėvai man patarimų dažniausiai nedalina, bandau pati ar režisieriaus pagalba suprasti personažą. O jei kažkuo suabejoju, visuomet galiu kreiptis į tėvus ir žinau, kad jie man tikrai padės.

Žinomų žmonių vaikams dažnai tenka susidurti su apkalbomis ar pavydu. Ar pati esate su tuo susidūrusi?

Manau, apkalbos ir pavydas yra kiekvieno žmogaus kasdienybė. Ypač paauglystėje, kai visai nesvarbu, ar esi žinomų žmonių vaikas, ar ne. Tikiu, kad svarbiausia gyventi savo gyvenimą, netapatinti savęs su kažkuo kitu ar kitų žmonių, tėvų nuopelnais – tu esi individas, kuris auga ir kuria savo pasaulį, požiūrį, kuriasi sau tikslus ir jų siekia. O apkalbos, pavydas, patyčios – visuomet lydės. Manau, labiau susirūpinčiau, jei jų visai nebūtų. Tada tikrai kažką darau ne taip (juokiasi).

O ar šiandien nepasigirsta replikų, jog siekti aktorės karjeros lengviau, kai turite žinomus tėvus?

Žinoma, kad pasigirsta, bet aš nekreipiu į jas dėmesio. Stengiuosi atlikti darbus taip, kaip galiu geriausiai. Tegul mano darbai kalba patys už save. Labai džiaugiuosi atsiradusi ten, kur šiuo metu esu, ir esu dėkinga kiekvienai pamokai ir akimirkai, kurios mane čia atvedė.

Bet kaip manote, ar išties aktorių vaikams yra lengviau įsitvirtinti scenoje? Galbūt kaip tik žmonės dažniau lygina jūsų ir tėvų talentą?

Sutinku, kad yra lengviau. Juk nuo vaikystės tu jau sukiesi teatro virtuvėje, stebi, domiesi, mokaisi. Jau nuo tų dienų turi lengvą suvokimą, kaip viskas vyksta ir ką reikia daryti, kokios taisyklės galioja ir kaip reikia elgtis. Žmogui, kuris pirmą kartą žengia į užkulisius, yra daug sunkiau, nes reikia viską iš naujo suprasti ir pažinti.

Na, bet iš kitos pusės – daug lengviau yra suformuoti žmogų, kuris dar neturi savo nuomonės toje srityje, nei tą, kuris jau ateina su savo suvokimu ir įsitikinimais.

Jūs su mama atrodote labai artimos ir minėjote, kad esate – geriausios draugės. Ar tas ryšys visuomet buvo toks stiprus?

Man atrodo, kad buvau nelengvas vaikas ir mano mama yra tikra šaunuolė, kad taip puikiai su manimi susitvarkė. Paauglystėje, kaip ir daugelis to amžiaus žmonių, visai nesupratau mamos. Man atrodė, kad viskas, ką ji sako, turi būti priešingai. Labai protestuodavau prieš mamą ir, manau, tam labai stiprios įtakos turėjo būtent tėvų skyrybos.

Mūsų ryšys gerokai pasitaisė, kai pradėjau keliauti į kitas šalis, dirbti, gyventi „ant savęs“ ir supratau, kiek daug dalykų mano mama mane išmokė, nors ir apsimesdavau, kad jos negirdžiu. Pamačiau tikrąjį pasaulį, kuris nėra toks saugus ir paprastas, koks buvo po mamos sparneliu. Tada atsirado pagarba, įsiklausymas ir suvokimas.

Dėkoju mamai iki dabar, kad buvo tokia kantri ir stipri. Leido man augti pačiai, augino ne vaiką, o asmenybę, individą, leido klysti ir džiaugtis. Tikriausiai tai ir daro mūsų santykius vis stipresnius – mes viena į kitą žvelgiame kaip į sau lygią ir visuomet nusiimame karūnas, kai esame kartu, girdime ir jaučiame viena kitą širdimi.

O ar mama jums pataria meilės srityje? Ar paisote jos nuomonės?

Mama niekada nepatarinėja. Ji išsako savo nuomonę, bet palieka teisę pačiai rinktis taip, kaip jaučiu, todėl labai ją gerbiu. Ji išties myli mane tokią, kokia esu.

Abi su mama esate veiklios asmenybės. O kaip kartu ilsitės? Galbūt turite kokių nors bendrų ritualų?

Turime daug visokių ritualų, bet pastaruoju metu mano labiausiai pamėgtas, nors ir retai tai tenka daryti, yra žiūrėti filmus kartu sukritus ant sofos, pasiėmus vyno taures ir mėgaujantis grožio procedūromis – veido kaukėmis. Labai moteriškai, tik mama ir dukra (šypsosi). 

Pabaigai, šiandien drąsiai žengiate į Lietuvos teatro sceną ir kiną. Kokie jūsų ateities planai? Galbūt pasvajojate ir apie Holivudą?

Šiuo metu kaupiu žinias ir susirinkinėju save iš naujo. Vadovaujuosi anglų patarle – „Tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam“. Bandau po truputį statytis savo kopėtėles, kad galėčiau lipti kuo aukščiau. O Holivudas man atrodo nepasiekiama žvaigždė, į kurią visuomet malonu žvelgti, apie ją svajoti ir tikėtis, bet toliau gyventi savo gyvenimą.