Aktorė Aurelija Tamulytė apie sunkų laikotarpį: „Jaučiuosi taip, lyg slysčiau žemyn“

Pro arką pirmiausia išlenda juoda šuns nosis, paskui išnyra ir jis pats, iš paskos tempdamas liauną šeimininkę. Užupyje daug metų gyvenantį draugišką juodaplaukį Šansą pažįsta visi – kaip, be abejo, ir Aureliją, moteriškumo, amžinos jaunystės, šiek tiek nežemiško grožio įkūnytoją, kuri kartais atrodo pernelyg trapi šiam laikmečiui, o gal net – ir šiam pasauliui. Dar ne taip seniai išpuoselėti Aurelijos ir Raimundo namai buvo vieni svetingiausių visame Užupyje: čia rinkdavosi aktorės ir fotografo draugai, vykdavo bohemiški menininkų vakarėliai, prašmatniame bute buvo įrengta ir moderni fotostudija. Sienas puošė nuostabios fotografijos, kuriose Raimundas įamžino gražiąją žmoną. „Jūs buvote jo mūza“, – neabejodama sakau, o Aurelija kimiai susijuokia: „Taip, buvau. Nebesu... Ir namų nebėra: kai žlugo mūsų fotostudijos, jie buvo išdraskyti dalimis, išnuomoti kitiems žmonėms. Man liko tik vienas kampelis, bet ir jame nebesijaučiu saugi. Jaučiuosi kaip kabanti ant tilto briaunos – bet kada kažkas gali prieiti, nukirsti pirštus, ir nukrisiu į bedugnę.“

Visgi jūsų namai labai gražūs – tikras prancūziškas buduaras. Ir ši karališka aplinka jums labai tinka.

Ačiū už netikėtą komplimentą. Žmonės, kurie čia lankėsi anksčiau, kai namai dar buvo didžiuliai, užėję vidun netenka žado: „Kas atsitiko?..“ Šiuose namuose visai nebėra šilumos. Viskas aplink mane, rodos, dūžta, praeitis byra į šipulius, o aš iš paskutiniųjų bandau išlikti tose dūžtančiose formose. Šoku ant suskilusio stiklo, vis dar statau pilis iš sudaužytų svajonių. Nešioju savo ašaras kaip brangius papuošalus – išdidžiai, tvirtai, nedvejodama. Gyvenimas laužo sparnus, bet bandau juos klijuoti, susiveržti ir kilti. „Atsargučiai, atsargučiai“, – sakydavo mano dėstytojas Viktoras Šinkariukas. Vis tiek išliksiu, reinkarnuosiuosi – nesu taip lengvai dūžtanti.

Kas iš tiesų nutiko?

Mes, aktoriai, turime terminą – „vaidmenų tuštėjimo metas“. Vieną dieną mano vaidmenų teatre tiesiog nebeliko.

Mes, aktoriai, turime terminą – „vaidmenų tuštėjimo metas“. Vieną dieną mano vaidmenų teatre tiesiog nebeliko. Neįžvelgiu čia kokios sąmokslo teorijos, nemanau, kad pasaulis prieš mane susimokė: taip tik sutapo, kad per praėjusius metus iš repertuaro buvo pašalinta apie dešimt spektaklių, kuriuose dirbau. Iki šiol vaidinau net penkiuose teatruose: Kauno, Jaunimo, „Domino“, „Idioteatre“ ir Nacionaliniame dramos teatre. Tikrai daug dirbau, bet staiga viskas pradėjo kristi žemėn. Žinoma, kai kurie spektakliai išties ilgai gyvavo: „Stepančikovo dvarą“ vaidinome aštuoniolika metų, „Tolimą šalį“ – dvidešimt, „Patriotus“ – apie dešimtmetį. Laikui bėgant jie morališkai paseno, ir teko atsisveikinti.

Tuo pat metu nutrūko ir santykiai su „Domino“ teatru – tiesiog nesutapo keliai su kolegėmis, aš ten jaučiausi svetimkūnis. Pripažįstu, komercinei rinkai esu per silpna: nemoku kovoti, konkuruoti, įrodinėti savo vertės. O šiuolaikiniame teatre reikia kitokių savybių, kurių aš taip ir neišsiugdžiau.

Bet juk neatsižadate teatro?

Neatsižadu, tikrai nesakau, kad ten nebekelsiu kojos: teatras yra mano gyvenimas. Štai televizija visai kas kita – ten ne mano pasaulis, ir tai nesikeičia. O teatras – mano aistra. Dažnai prisimenu savo herojes: Rozą, Petrą, Fru Alving, Laurą... Kiekvieną kaip vaiką mylėjau: lindau gilyn, gimdžiau, auginau. Teatras man kur kas įdomesnis nei realus gyvenimas. Žinoma, neklysta sakantys, kad gyvenimas apskritai yra teatras: paprasti žmonės, nevadinantys savęs aktoriais, realybėje, žiūrėk, dar didesni artistai nei mes, o ir meluoja geriau...

Aktoriai dažnai būna nuoširdesni, atviresni, turi moralines vertybes ir garbės kodeksus, be kurių kiti žmonės kuo puikiausiai apsieina. Nuo seno aktoriai buvo juokdariai, sociumo veidrodžiai, drąsiai reiškiantys savo nuomonę, nebijantys net karalių bausmės. Manau, scenos žmogaus misija iki šiol išliko ta pati – prapjauti visuomenės pūlinį ir jį parodyti. Tačiau, deja, senas aktorius tampa niekam nebeįdomus ir nereikalingas. O Lietuvoje ypač jaučiama nepagarba vyresnio amžiaus menininkui, nes čia klesti absoliutus jaunystės kultas.

Bet, Aurelija, kuo jūs čia dėta? Juk jūs – jauna moteris. Na, gerai, nepaisant paso...

Teisingai pasakėte – nepaisant paso! (Juokiasi.) Tas pasas visgi yra šioks toks stabdys... Viduje man vis dar dvidešimt, niekaip neišaugu iš to amžiaus, galvoje – vien vėjai. „Mes pasenome, nespėję užaugti“, – dainuoja prancūzai. Nežinau, ar kada subręsiu... Bet režisieriai jau nori ko kito – jie nori ne dukrų, o mamų vaidmenų.

Jums iš tiesų siūlo vaidinti mamas?

Pasitaikė vienas kitas pasiūlymas. Aš, chuliganė, vis dar leidžiu sau atsisakyti, vis dar noriu dirbti tik tai, kas man patinka. Nežinau, kur tai nuves... Anksčiau labai tikėjau meile: tikra, amžina, kuri niekada nesibaigia. Dabar ja nebetikiu, bet dar liko viltis – kol ji tebėra, dar kabinuosi į gyvenimą, nenoriu pasiduoti depresijai, kuri kartais atskrenda tarsi juoda varna, nutupia ant galvos ir įsitveria nagais... Renku save iš šukių.

Vyras jums nepadeda?

Jis ir laužo mano sparnus. Ne tiesiogine prasme – pats nelaužo, bet tikrai nesaugo, kad nesueižėčiau. Iš šalies stebi, kaip tampu pėsčiu paukščiu, kuriam kapsi kraujas. Aš taip sušalau nuo tų akių, kuriose seniai nebepateka saulė...

Gal reikėtų atsikratyti laužančios jėgos?

Moteriai apskritai sunku pasiryžti skirtis, o mes kartu išgyvenome dvidešimt metų. Nesinori bėgti prieš traukinį: gal dar viskas bus gerai.

Bijau. Moteriai apskritai sunku pasiryžti skirtis, o mes kartu išgyvenome dvidešimt metų. Nesinori bėgti prieš traukinį: gal dar viskas bus gerai... Mūsų pradžia buvo labai graži, tad vis galvoju: o gal nutiks stebuklas ir mes pereisime į kitą santykių etapą. Tačiau žinau – žmonės nesikeičia. Mes buvome labai gera kompanija, bet bloga pora. Seniai reikėjo suvokti, kad sakalas ir kregždutė skraido skirtingais keliais: jei jie bando skristi drauge, vienas taip ir lieka apledėjusiais sparnais, o kitas nuskrenda tolyn. Kad ir kiek širdies įdėtum – meilės ir sutarimo viena nesukursi, jei kitas žmogus to nenori. O namai be meilės pasmerkti žūti. Kadaise juos kūrėme su didžiule aistra: kiekvieną detalę, kiekvieną spalvinį niuansą savyje išnešiojau, buvau tikra, kad čia gyvensiu iki gyvenimo galo. Aš dievinu harmoniją, o mano vyras – atvirkščiai: tiki, kad tik disharmonijoje, chaose kas nors gimsta. Todėl jis labai norėtų, kad tiesiog atsistočiau ir išeičiau, viską palikusi.

Betgi namai teisiškai priklauso abiem...

Aš ne iš tų moterų, kurios sugeba apginti save. Piktesni žmonės pasijuoks: aukos sindromas... Man nepatinka būti auka, bet vis tiek ima viršų ta keista baimė, nepasitikėjimas moterų padėtimi visuomenėje. Man atrodo, kad nelabai kas mane apgins. Tačiau žinau, kad reikia ką nors daryti, ilgiau tai negali tęstis.

Anksčiau namuose kabėjo daug jūsų nuotraukų. Kur jos?

Stovi koridoriuje atremtos į sieną – tiesiog nebėra kur jų kabinti. Bet jos man išlieka brangios, lyg draugės. Tikrų draugų neturiu daug, esu vienišė nuo vaikystės: anksti pradėjau skaityti Nietzsche, Rimbaud, Camus, tai mane nutolino nuo kiemo draugų. Mano pasaulis – tai aktorystė, tapyba, rašymas ir savęs stebėjimas per didinamąjį stiklą. Man įdomu pačiai su savimi: net būdama kokiame nors vakarėlyje suvokiu, jog esu užsidariusi savo pasaulyje. Anksčiau būdavo smagu susitikti su žmonėmis, atsipalaiduoti, diskutuoti – juk iš geros diskusijos atsiranda labai daug dalykų. Bet šiuolaikiniuose vakarėliuose nebėra diskusijų: ateini, nusifotografuoji prie sienelės, niekam ten neįdomūs pokalbiai – tik vynas ir etikečių paradas. Aišku, nieko čia blogo, tai vyksta visame pasaulyje... Bet man tai kelia nuobodulį.

Kaip tada leidžiate laisvalaikį?

Šiuo metu ruošiuosi dviem naujiems projektams, juose drama bus supinta su muzika ir šokiu. Įkvėpimo dažniausiai ieškau pajūryje. Palangoje turiu savo palėpę, važiuoju ten bet kokiu oru – įkvėpti jūros, palydėti saulės, naktį pažiūrėti į kabantį mėnulį. Tuomet vėl atsiranda idėjų, lyg kas nauja oda mane būtų apvilkęs. Labai myliu savo mašiną – sportinį „Mazda“ kabrioletą, esu automobilistė. Kartais, kai noriu surinkti mintis į vieną krūvą, tiesiog sėdu į mašiną, užsidarau joje lyg kapsulėje ir suku ratus po Vilnių. Skaitau knygas, per projektorių žiūriu filmus. Televizoriaus niekada neturėjau – net ir gyvendama su pirmuoju vyru. Nuvažiavus pas tėvukus į Kauną, man būna egzotika pasižiūrėti televizorių: perbėgu per kanalus, susidarau vaizdą. Bet kasdien nepasigendu: jei trūktų, žinoma, turėčiau, juk televizorius nėra prabanga. Bet laiko ir taip stinga, tad nenoriu jo švaistyti stebėdama kitų žmonių gyvenimus. Aš ir savo pačios gyvenimo nespėju sužiūrėti...

Nenorėtumėte vėl ko nors įsimylėti? Galbūt tai suteiktų sparnus?

Iš tiesų vėl tapau vienišu paukščiu, kuris jau gali skristi, kur nori, nes nebelaiko meilė, atsakomybė, prisirišimas. Nutrūko tas siūlas, sparnai po truputį gyja. Bet rasti naują meilę man labai sunku. Toks charakteris: jei vyras man patinka, aš nuo jo bėgu.

Jūs kaip devynioliktojo amžiaus literatūros herojė...

Nuo pat vaikystės taip buvo. Berniukai buvo mano draugai, į juos žiūrėdavau kaip į brolius. Būdavo, vaikinas ateina pas mane į svečius, močiutė mums patiekia grietinėlės, o aš slapčia užlaužiu šaukštuką, kad jam būtų nepatogu valgyti, – ir stebiu, kaip jis išsisuks (šypteli). Neturiu Dievo dovanos koketuoti. Nesiskundžiu, kad man trūksta vyrų dėmesio, – jo tikrai užtenka, bet pati daug ką sugriaunu.

Visgi abi jūsų santuokos buvo ilgalaikės.

Aš vienamylė: jeigu jau myliu, sunešu visą save į šeimą, į vyro karjerą, į jo laimę. Vadovaujuosi taisykle: jeigu nori, kad tavo vyras būtų generolas, ištekėk už leitenanto ir padaryk jį generolu.

Padarėte juos generolais – ir paleidote į gyvenimą?

Taip išeina (šypsosi). Maniau, savo žmogų privalau puoselėti, suteikti jam tai, ko galbūt nesuteikė gamta ar mama. Tačiau kuo labiau puoselėji, tuo vyras labiau pakyla ir ima žiūrėti į tave iš aukštai, gal net neprisiminti tavęs... Žinojau tas taisykles, bet vis tiek dariau tą patį. Tikėjau, kad gėris išgelbės pasaulį, iki šiol tuo tikiu. Bet kai esi pažeminta, išsigandusi, įžeista, baisu, kad netaptum menka ir kerštinga – kad turėtum valios nepasielgti taip, kaip pasielgė su tavimi.

Jei jums tektų kurti naujus santykius, ko juose nebekartotumėte?

Nebebūčiau tokia patikli. Dabar bandau išoperuoti savo patiklumą – rykštę, kuri mane mušė iki šiol. Aš atiduodu viską, ką turiu, ir naiviai tikiuosi, kad vyras darys tą patį – tačiau jis visai nenori dalytis. Vieni vyrai deda į bendrą katilą, o kiti – tik sau. Antroje santuokoje taip yra jau seniai. Man buvo sunku tai suprasti, nes mano tėtis – tiesiog tobulas vyras: namai ir šeima jam yra viskas. Dieve, kaip gražu žiūrėti, kai susirgusiai mamai jis padažo blakstienas, susuka plaukus... Su kokia meile jis glosto mamai galvą! Kai tai matau, man ima bėgti ašaros, neatlaikau to vaizdo grožio.

Ir pati nesilioviau svajoti apie tobulą šeimos modelį: stengdavausi suprasti savo vyrą, pati atsiprašydavau už jo klaidas. Mėginau logiškai paaiškinti, kodėl nuklysta kitais keliais: juk jis menininkas! Asmenybė!.. Jis privalo būti laisvas, negali kentėti suvaržytas kažkokios žmonos... Juk jam reikia įkvėpimo, mūzų!

Labai plona ta riba tarp mūzų ir meilužių...

Reikia kažkaip rasti tą balansą, bet jei nepavyksta – viskas ima lūžti. Sunku ir tuomet, kai nebeaišku, kas poroje vyras, o kas – moteris. Moteris tarsi gėlė: ją reikia palaistyti, visomis prasmėmis pasirūpinti. Numesta ant sausos žemės, ji tikrai nežydės spalvingais žiedais. Kai kūrėme fotostudijas ir namus, dariau absoliučiai viską: vaidinau spektakliuose, maišiau cementą, tampiau baldus, dažiau sienas. Tikėjau, kad reikia viską daryti kartu – tada pora gali nuveikti stebuklus. Bet jeigu vienas laimi Auksinį kryžių, kodėl kitas turi pykti ir pavydėti? Kodėl jį tai žeidžia? Mano tėvų šeimoje taip nebuvo: jei mama gaudavo apdovanojimą, tėčiui tai būdavo didžiausia laimė!..

Visgi menininkų poroje konkurencija turbūt neišvengiama. Bet jei jūsų vyras būtų ne menininkas – gal vėl būtų negerai?

Manau, būtų geriau: nebūtų tokių ambicijų ir konkurencijos, kiekvienas dirbtų savo darbą. Be to, tikram menininkui viską galėčiau atleisti, tačiau daugelis vyrų tik apsimeta menininkais, nors jų siela visai nemeniška: jie pragmatikai, žiūri tik savęs, o menas jiems tarnauja tik aukoms privilioti.

Užsiminėte, kad teatre ir televizijoje aiškiai jaučiamas jaunystės kultas. O santykiuose?

Tai labai priklauso nuo vyro intelekto. Aš – realistė, suvokiu, kad aistringa meilė nesitęsia amžinai: ji tęsiasi trejus ar penkerius metus, o paskui žmonės turi tapti gerais draugais, komanda. Tačiau šiais laikais visi yra asmenybės: jiems nereikia komandos. Visur tik – aš, aš, aš... Aš galiu geriau, aš vertas daugiau... Iš to atsiranda daug skyrybų. Penkiasdešimtmečiai taip bijo prarasti fizinį pajėgumą, kad metasi prie bet kokios jaunos moters – tarsi ji išgelbės, pridės dar dvejus ar trejus metus. Jie kažkodėl nebijo prarasti proto, vyriško stuburo – tik fizinės galios. Tačiau ar ilgam ta jų laimė...

Žinoma, būna ir atvirkščiai. Stebiuosi, kad man dėmesį rodo tik jauni vyrai: ech, kad nors vienas senukas pasitaikytų (juokiasi). Ir kaip neliksi viena, jei likimas suveda tik su jaunuoliais? Nejaugi vėl teks būti balta varna?.. Nors pasaulyje vyresnės moters ir jaunesnio vyro santykiai jau tampa norma: žiūrėkite, Prancūzija tai padiktavo valstybiniu mastu. Jei iš tiesų yra aistra, meilė, nematau čia nieko blogo: jauną vyrą galima užauginti, suteikti jam sparnus – ir, deja, vėl paleisti. Aš nesusilaukiau vaikų, bet gal taip įvykdyčiau savo globėjišką moters pareigą... Svarbu tik nesisavinti, išlikti ištikimai sau. Nieko nėra blogiau nei tai, kai žmogus ima savintis kito žmogaus sielą.