Aktorė Daiva Rudokaitė apsigynė magistro laipsnį: mokslus baigė kartu su dukra

„Aš tai padariau“, – skambiai ištaria Daiva, kai susėdusios saulėtame sode įsišnekame apie studentiškus rūpesčius. Sunkumų buvo daug, gal per daug, bet iššūkiai jai patinka. „Juk kuo sunkiau, tuo vėliau labiau tai vertini“, – šypteli aktorė, šiemet gavusi medicinos psichologijos magistro diplomą.

Daug metų jūs žinoma ne tik kaip Kauno dramos teatro aktorė, bet ir kaip psichodramos – vienos iš psichoterapijos sričių – specialistė. Kam jums apskritai prireikė tos antros profesijos?

Negaliu pakęsti rutinos. Matyt, mane nuvedė pasąmonė – norėjau sau padėti, palengvinti būvį teatre ir gyvenime. Dabar galiu garsiai pasakyti – praktinės psichologijos žinios būtinos aktorystės studentams, o ir visiems kitiems, manau, nepakenktų.

Kai Akvilė buvo maža, pasijutau atsidūrusi akligatvyje. Į Kauną buvau neseniai atsikrausčiusi, miestas man svetimas, draugų dar neturėjau. Teatre nelabai buvo darbų, o ką dirbau – man nelabai patiko. Santykiai šeimoje – irgi nieko gero, galėjau tai pavadinti krize. Užsisukus rutinoje man velniškai norėjosi mankštos smegenims. Gal kur nors stoti? Labai mėgau psichologinius straipsnius, atradau Jungą, Freudą – gal reikėtų pasigilinti? Gatvėje sutikau bičiulį mokslų daktarą „Stok į VDU, socialinius mokslus“, – paragino. Pamaniau, bakalaurą jau turiu, galėčiau studijuoti magistrantūroje. Paskambinau į Psichologijos katedrą, atsiliepė vedėjas: „Ką jūs baigusi?“ – „Muzikos akademiją.“ – „Tai ir grokite, kam jums ta psichologija.“ Ir padėjo ragelį. Supratau, kad teks pradėti nuo nulio: įstojau į bakalauro studijas neakivaizdiniame skyriuje. Pirmieji metai – euforija: viskas įdomu, mokiausi per naktis, atradau atsakymus...

O kokie buvo jūsų klausimai?

Klausimų turėjau daug: kaip suprasti savo vaiką? Kodėl manęs negirdi arba neteisingai girdi? Kaip tvarkytis su šeimos krizėmis? Kodėl meilė užgęsta, o žmonės ima žvalgytis į skirtingas puses? Būtent psichologijos mokslai man padėjo priimti sprendimą skirtis su vyru: čia mačiau išsigelbėjimą. Skyrybų procesas buvo ilgas ir skausmingas, tačiau drąsiai galiu teigti, jog sprendimas buvo teisingas.

Kai studijavau trečiame kurse, žvilgsnis užkliuvo už skelbimo: „Kviečiame mokytis psichodramos“. Iki tol nieko nebuvau apie tai girdėjusi. Nuvažiavau ir iškart suvokiau: radau, ko ieškojau. Psichodrama mane visiškai užvaldė, palietė visas nervų galūnes: gal atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje, o gal man tiko pats metodas, kuriame – daug veiksmo, kūrybos ir spontaniškumo... Europos psichodramos institute mokiausi septynerius metus, įveikiau du lygius – asistento ir terapeuto. Tai brangu, bet visos podiplominės studijos daug kainuoja. 

Baigiau ir VDU bakalauro studijas, diplominį darbą rašiau iš psichodramos. Gavusi terapeutės sertifikatą, sėkmingai dirbu: psichodramos grupėse mes vaidiname konkrečias gyvenimiškas situacijas. Kai žmogus vaidindamas išgyvena situaciją iš naujo, išsilaisvina, nebėra joje užstrigęs. Dar po kelerių metų įgijau psichodramos mokytojos vardą – dabar su kolege ruošiame būsimus psichodramatistus, renkame grupes. Netikėtai buvau išrinkta Lietuvos psichodramos draugijos prezidente: niekada neturėjau vadovaujamo posto, tad teko perprasti vadovavimo niuansus, prisijaukinti didelę atsakomybę. Šias pareigas ėjau devynerius metus, bet šiemet jau nebesutikau kandidatuoti – noriu pailsėti.

Ir viso to buvo negana – prireikė dar ir magistro laipsnio?

Pasakyčiau, jog esu Lietuvos švietimo sistemos auka: mano profesijos žmogui šiandien privaloma turėti magistro diplomą. Be to, aš perfekcionistė – viską turiu padaryti iki galo. Sąmoningai rinkausi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, nes dirbdama su klientais pastebėdavau, jog trūksta medicininių žinių. „Abejoju, ar pavyks suderinti savo įsipareigojimus su dieninėmis studijomis“, – prisipažinau Psichologijos katedros vedėjai, bet ji mane įkvėpė: „Jei žmogus labai nori, viską suderina. Mums smagu, kad brandūs žmonės su tokia patirtimi renkasi mūsų universitetą.“ Likimo ironija: mano brolis ir sesuo baigė mediciną, o aš šeimoje visada buvau ta „trečia sesuo Daiva“, kuri kažkodėl tapo ne gydytoja, o aktore.

Ir štai po pusės amžiaus atėjau į protą ir pasekiau jų pėdomis... Tačiau išgirdę, kur studijuosiu, abu pareiškė: „Nebus lengva.“ Ir, aišku, buvo teisūs: sunkiausia vėl susidurti su studento vaidmeniu, kai dėstytojai – mano kolegos – pažymiais vertina mano žinias, o kurso draugai yra dukters amžiaus... Matyt, viskam savas laikas. Ilgai jaukinausi tą vaidmenį, bet taip ir neprisijaukinau. Rodos, aš pati dėstytoja, VDU ir Teatro akademijoje dėsčiau psichodramos kursą – visada rasdavau bendrą kalbą su jaunais žmonėmis. O čia nepavyko. Bet patirtis man išėjo į naudą: galėjau iš arti stebėti jaunų žmonių tarpusavio santykius, tvyrančią konkurencijos įtampą. Dėstytojai šiaip juk neturi galimybės pamatyti studentų gyvenimo iš vidaus.

Suaugusiam žmogui būna sunku studijuoti ir tuo pat metu atlikti visas kitas gyvenimo primestas pareigas. Kaip jums pavyko tai suderinti?

Tai buvo tikras iššūkis. Paskaitos – nuo devintos ryto, lankymas – privalomas: kada dirbti? O darbų supuolė kaip niekad: teatre pristatėme premjerą, vakarais vaidinau spektakliuose, dienomis važiavau į filmavimus Vilniuje, o dar namuose slaugiau sunkiai sergantį tėtį... Miegodavau po kelias valandas, galiausiai sugriuvau, teko priverstinai pailsėti ligoninėje. Išmokau pamoką: jei esi tokia užsiėmusi, kad pamiršti save, negirdi kūno signalų – vis tiek ne savo noru esi priverčiama atsigręžti į save ir atsiprašyti. Todėl dabar darbus ir įsipareigojimus sumažinau perpus, o dėmesio sau stygių kompensavau šią vasarą.

Kaip į patirtus sunkumus reagavo jūsų vyras?

Aš jam be galo dėkinga, nes neįsivaizduoju kito tokio tolerantiško vyro. Vytas sudarė visas sąlygas mokytis. Labai nervindavausi prieš atsiskaitymus – visgi nebe tas amžius, kad jausčiausi atsipūtusi, su metais ateina atsakomybė, o gal tai ir prestižo klausimas: juk, turėdama tokį patirties bagažą, negaliu sau leisti nusišnekėti per egzaminą. Kai Akvilė išsikraustė iš namų, jos kambarys tapo mano darbo kabinetu, tačiau namiškiai jį praminė Lenino kambariu: ten eidavau mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Bet kai dabar Vyto kas nors klausia, kaip ištvėrė tą laiką, jis juokiasi: „Buvo gerai – turėjau visišką laisvę.“ Kai išvažiuodavo, man būdavo ramiau – televizorius išjungtas, tušti namai... Sodyboje pernai buvau tik du kartus – viskuo rūpinosi Vytas. Jam tikrai reikėtų atiduoti pusę diplomo. Kai nusvirdavo rankos, jis ragindavo: „Daiva, jau mėnuo praėjo, jau pusę studijų įveikei, na, dar truputį...“

Prieš pat magistro darbo gynimą mirė tėtis – čia, šitame sode, sukniubo ir nebeatsikėlė. Su tuo ilgai nesusitaikiau. Pusę metų jis gyveno pas mane – buvau įpratusi juo rūpintis, gyventi pagal kito žmogaus režimą, laiku gaminti valgį, sužiūrėti vaistus... Pamenu, po gynimo skubėjau namo, kad tėčiui paruoščiau vakarienę. Visiškai sąmoningai ketinau tai daryti, kol tarp keturių sienų susigriebiau, kad tėčio juk nebėra. Man nebereikia niekur bėgti, niekas nebelaukia. Padėtas taškas...

Rodos, šiemet padėjote daug taškų.

Labai daug. Baigiau dar vieną universitetą, gavau medicininių žinių, apgyniau magistro darbą – didžiulį psichodramos tyrimą. Ryžtingai išėjau iš prezidentės pareigų. Baigėsi mano vaidmuo televizijos seriale. Labai gaila ir skaudu, tačiau tašką turėjau padėti ir tėčiui. Ir dukra Akvilė baigė studijas – žiūrėdama, kaip ji atsiima bakalauro diplomą, apsiašarojau ir supratau, kaip man tai buvo svarbu. Dirbti modeliu ji pradėjo dar mokydamasi mokykloje, po dvyliktos klasės pareiškė: „Pavargau, man reikia metų pertraukos“, bet aš nenusileidau: „O nuo ko tu, Akvile, pavargai?..“

Ir ji įstojo į aukštąją mokyklą, pasirinko kūrybinių industrijų specialybę, išsikraustė į Vilnių. Ji labai komunikabili, jai patinka būti tarp žmonių: kartais net pavydžiu to lengvo požiūrio. Prisimenu save jos amžiaus: visi norėjome gyventi savarankiškai, sekėsi ar nesisekė – tėvams to neužkraudavome. Artėjant baigiamiesiems Akvilę pakvietė į Kanų kino festivalį: na štai, galvojau, mamos aktorės nekviečia, o dukrą kviečia... „Oi, dar neparašiau bakalauro darbo“, – susigriebė ji, ir aš stvėriausi už galvos: tam reikia visų metų, o ne kelių savaičių!..

Bet ji viską spėjo – kaip visuomet. Jos darbo tema buvo „Tėvų skyrybos“: supratau, kad nors tai įvyko seniai, vaiko galvoje dar liko neišspręstų klausimų. Gaila, šiuo atveju negaliu jai pabūti psichoterapeute: belieka tik užjausti, kiek teko iškentėti. Gavusi diplomą, Akvilė išskrido į Pietų Prancūziją: viskas jos gyvenime suderinta – ir mokslai, ir darbai, ir malonumai. Pati užsidirba, o ar ką nors darys su tuo diplomu – parodys laikas.

O jūs? Ką nors darysite su savo diplomu?

Jis tiesiog papildė mano diplomų ir sertifikatų kolekciją (juokiasi). Nenuvertinu, žinoma – jis svarbus, nes įteisina mano psichologės-psichoterapeutės statusą Lietuvoje, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Visos susikaupusios neigiamos emocijos, perdegimas, fiziniai negalavimai jau praeityje – reikėjo tik poilsio ir meilės sau. Vasarą nemažai laiko praleidau savo rojuje – laukinėje Latvijos pakrantėje, kur vykstu kasmet. Ten – visos sąlygos būti su savimi ir savo jausmais.

Galima tylėti, nebendrauti, jei nesinori. Nėra nei televizoriaus, nei radijo, net mobilusis išjungtas. Nėra rūpesčių dėl išvaizdos, dienotvarkės, taisyklių, įsipareigojimų, maisto kulto, pagundų. Esi tik tu ir gamtos stichijos: jūra, saulė, vėjas, kopos, paukščiai ir... knygos. Ta tyla, susipynusi su gamtos garsais, leidžia išgirsti save, įsiklausyti į savo kūną ir išbūti su juo – pirmąsias dienas mintys, klausimai, emocijos plūste plūsta, paskui viskas palaipsniui rimsta, tuštėja ir po kelių dienų galvoje lieka tuščia, o kūnas lengvas. Tokia dabar ir jaučiuosi – svaigiai tuščia. Laukia naujas kelias: kažko pabaiga, kažko naujo pradžia. Jei kadaise kas būtų pasakęs, jog ateis diena, kai kartu su dukra gausime aukštojo mokslo diplomus – niekaip nebūčiau patikėjusi. Bet gyvenimas tuo ir žavus, kad visai nenujauti, kas tavęs laukia.