Dvasiškai stipri, įkvepianti, dosniai dalijanti šypsenas. Tokią aktorę ir šokėją Dalią Michelevičiūtę pažįsta daugelis. Aktyviai gyvenanti, skirtingoms veikloms laiko randanti moteris dalijasi svarbiausiais sėkmingo gyvenimo dėsniais.
Kokiomis veiklomis gyvenate šį pavasarį?
Esu TV laidos „Šventadienio mintys“ komandos dalis, vedėja. Per savaitę būna kelios filmavimo dienos. Turiu galimybę susitikti su labai įdomiais ir įvairiais žmonėmis. Keliaujame po Lietuvą, bendraujame su pačiais nuostabiausiais lietuviais. Be to, pati mokausi ir kitus mokau šokti. Dalyvaujame ir varžybose.
Šiais metais TV žiūrovai išvydo trečiąją mūsų tautos laisvėjimo istorijos dalį „Laisvės kaina. Disidentai“. Kokius jausmus išgyvenote filmuodamasi šiame jautriame seriale?
Išgyvenau prieštaringus jausmus. Pirmiausia – dėl savo personažo. Mano įkūnyta Zofija – griežta moteris, labai lojali režimui. Su filmo režisieriumi Alvydu Šlepiku kalbėjausi apie tai, kad būtų labai įdomu tolesnėse serijose parodyti šios režimui lojalios moters atsivertimą. Tačiau mano personažo istorija šiame seriale nebeplėtojama.
Dirbti projekte buvo įdomu ir dėl to, kad seniai turėjau galimybę filmuotis istoriniame seriale. Be to, personažo pasaulėžiūra visiškai priešinga manajai. Žinoma, kiekvienas aktorius stengiasi išteisinti kuriamą veikėją. Taip pat neigiamą. Tokie personažai būna spalvingesni, daugiabriauniai.
O kaip sekėsi kuriant vaidmenį daugelio pamėgtame seriale „Paveldėtoja“?
Mano kuriama Marija – labiau teigiamas personažas, nors ir kupina paslapties. Gera buvo dirbti su visiškai naujais žmonėmis, su aktoriumi Vytautu Kupšiu, su kuriuo niekada anksčiau neteko susitikti filmavimo aikštelėje. Pasirodė, kad ir mūsų požiūriai į gyvenimą bei darbą visiškai sutampa. Jis į aikštelę visada ateidavo pasiruošęs, todėl filmuotis buvo vienas malonumas.
Nusifilmavote didelio populiarumo sulaukusiame norvegų seriale „Lilehameris“. Kokios patirties įgijote, ką jums davė šis projektas?
Tarptautinė patirtis labai vertinga. Tai, kad pagal savo profesiją gali oriai darbuotis ir gerai uždirbti užsienio šalyje, suteikia daug džiaugsmo. Kai buvau pakviesta į bandymus, iš pradžių pagalvojau, kad tai pokštas, sunku buvo tuo patikėti. Atranka buvo labai rimta, iš kelių turų. Kai buvo patvirtinta, kad filmuojuosi, skraidžiojau kaip ant sparnų. Buvo įdomu pamatyti, ir su kokia naujausia technika dirba užsieniečiai. Lietuva – maža šalis, todėl, natūralu, kad dažnai mus varžo finansai. Visgi šis norvegų serialas – nekomercinis, todėl pinigai jam buvo renkami kelerius metus. Pinigų ieškojimas visiems atima daug jėgų.
Dirbant tokiame seriale, nuostabu, kad gali susipažinti su kitais aktoriais, filmavimo grupe. Įsitikinau, kad norvegų aktoriai – labai draugiški, visiškai neišpuikę.
Kiek kuriant vaidmenis praverčia gyvenimiškos patirtys?
Jos labai svarbios – kuo toliau, tuo labiau padeda. Kai pažvelgiu į profesinio gyvenimo pradžią, matau, kad man buvo be galo svarbu sukurti personažą. O dabar, pasiekus tam tikrą brandą, atrodo, kad užtenka tiesiog būti savimi. Tos gyvenimo patirtys natūraliai atsispindi žmoguje. Žiūriu į vyresnės kartos aktorius ir galvoju, kad jaunystėje jie nebuvo tokie įdomūs, kaip dabar. Užtenka jiems išeiti į sceną – ir jau jie yra visa epocha, istorija, nes turi sukaupę tiek patirties. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus gyvenime turi išbandyti absoliučiai viską. Labai svarbu aktoriui ugdyti širdies jautrumą. Kiekvienas žodis turi būti pamatuotas tavo širdies turiniu. Žinoma, jaunystė turi kitą kokybę – jos vienos scenoje užtenka. Ji graži ir neapvaldyta. Tad kiekvienas amžius turi savų privalumų.
Kita vertus, kai imiesi naujo vaidmens, nepriklausomai nuo to, kiek turi gyvenimiškos ar sceninės patirties, viską pradedi nuo nulio. Kiekvienąkart esi kaip švarus popieriaus lapas.
Ką išskirtumėte kaip didžiausią vertybę dirbant su skirtingais režisieriais, įvairiose trupėse?
Pirmiausia norėčiau išskirti nuoširdumą, tikrumo ieškojimą. Be to, man dabar be galo svarbus yra turinys, žinutė, kurią norime perteikti vaidindami. Kai esi jaunas, imiesi visų temų, kurias siūlo. Tiesiog ne taip renkiesi, nes smalsu ir įdomu dirbti su bet kuo. Laikui bėgant mažiau tampa įdomios aktualijos, dokumentika, nors dabar labai madinga viską perkelti į teatrą. Jei aktuali lyčių lygybės tema, ji – jau teatre. O man įdomiau kalbėti apie universalius dalykus, kad ir toje pačioje šeimoje.
Turite nemažai patirties kaip scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo dėstytoja. Koks, jūsų akimis, šiuolaikinis jaunimas, ar įdomu dirbti su jaunais žmonėmis, ar jie motyvuoti, įkvepiantys?
Šiuo metu universitete nedėstau, tačiau su jaunais žmonėmis vaidinu, nemažai bendrauju. Galiu pasakyti, kad šiuolaikinis jaunimas – labai žavus, imlus, greito mąstymo. Tačiau pastebėjau, kad jauniems žmonėms ypač sunku sukaupti dėmesį, stinga kantrybės. Ši dorybė katastrofiškai senka. Daugeliui tampa sunku stabtelėti, perskaityti net straipsnį internete. Kuo labiau pasaulis skaldosi į fragmentus, tuo kyla didesnis tylos ilgesys. Todėl nieko keisto, jog populiarėja rekolekcijos, žmonės nori be telefono bent dienai užsidaryti vienuolyne, kad pajustų vidinę ramybę. Su amžiumi vis labiau to pradedama ieškoti.
Esate prisijungusi ir prie iniciatyvos „Susitikim, mieli senjorai“ – vyresnio amžiaus žmones mokote šokių žingsnelių. Kokiomis akimis matote šiuolaikinius senjorus, kuo jie labiausiai šiandien gyvena, kokie didžiausi jų poreikiai?
Labiausiai išskirčiau bendrystės poreikį. Be to, vyresnioji karta – tie žmonės, kurie dar žiūri televizorių. Todėl svarbu televizijoje išlaikyti gerą turinį. Man atrodo, kad būti senjoru, jei tik nevargina dideli sveikatos negalavimai, šiais laikais yra vienas malonumas. Vyresni žmonės mielai vaikšto į įvairius susitikimus, užsiėmimus, gali lankyti trečiojo amžiaus universitetus, ateiti patapyti, pašokti... Aišku, moterys daug aktyvesnės ir atviresnės. Nors pašokti ateina ir vienas kitas vyras, kuo labai džiaugiuosi.
Ką jums pačiai duoda linijiniai šokiai?
Jie papildo mano gyvenimą: padeda palaikyti fizinę formą, teikia labai daug džiaugsmo tiek man, tiek ir kitiems. Mokydama šokių, turiu galimybę pažinti labai daug skirtingų moterų. Šoka net tos, kurios sunkiai paeina. Nerandu kitos tokios sporto šakos, kuri taip visapusiškai lavintų žmogų: ir muzikinę klausą, ir ritmiką, ir fizinę formą. Tai užsiėmimas ir sielai, ir kūnui. Be to, šie šokiai yra labai gera prevencija nuo atminties praradimo. Dalyvavimas varžybose suteikia sveikų iššūkių.
Kokių patarimų turėtumėte žmonėms, gyvenantiems mažesniuose miesteliuose, nedidelėse bendruomenėse? Kaip jiems išsijudinti, iš ko pasisemti gyvenimo laimės ir prasmės?
Pastaruoju metu labai skatinamos bendruomenės. Net mažuose miesteliuose žmonės buriasi pagal pomėgius arba prie bažnyčių. Parapijos tampa labai gyvybingos, kunigai su parapijiečiais sugalvoja įvairių veiklų. Labai svarbu žmogui yra savanoriauti. Užsienyje vyresnio amžiaus žmonėms tai – kasdienybė. Senjorai turi tam daug laiko. Tad raiškos pakanka, tik reikia norėti veikti.
Esate visada besišypsanti ir įkvepianti. Gal galite pasidalyti savais kasdieniais sveikos gyvensenos ir geros nuotaikos receptais?
Būsiu neoriginali, bet mano receptas paprastas – melstis, skaityti ir dirbti. Dieną stengiuosi pradėti mišiomis. Po to širdimi visus dienos darbus, būsimus sutiktus žmones aukoju Dievui ir einu dirbti. Skaitau, rašau, tvarkausi, mokausi tekstus, šoku... Ir visa tai man teikia didelį džiaugsmą. Jeigu žmonės kasdien galėtų rasti laiko trumpai maldai, jau būtų labai daug, turėtume daugiau širdies ramybės, būtume kantresni, tolerantiškesni.
Nemažai kalbate apie tikėjimą, gailestingumą, Dievo malonę. Ar paprasta rasti tinkamus žodžius, kad dvasingumo temos atvertų daugelio žmonių širdis?
Žmonėms kalbėti apie dvasingumą gali tik savo pavyzdžiu. Kito būdo nėra. Dvasingumas – praktika. Jei atsiverstume maldaknygę, rastume visus atsakymus į mus dominančius klausimus.
Jeigu Dievas žmonėms būtų pirmoje vietoje, tikiu, nekiltų klausimų dėl įvairių gyvenimo sričių, nes viskas būtų aišku.
Matau, kad jaunimas aktyviai ieško savęs. Norisi pasakyti: ieškokite Dievo ir tada atrasite save. Kas yra tikėjimas? Ėjimas. Kasdien, po mažą žingsnelį į priekį. Jei nėra noro niekur eiti, reikia melstis, kad jis atsirastų. Jei nuoširdžiai nori, sulauki atsakymų į visus rūpimus klausimus.
Trumpa dosjė
GIMIMO VIETA. De facto – Kaunas, o de jure – Alytus. Sovietmečiu buvau registruota pagal mamytės darbo ir gyvenamąją vietą, nors pasaulį išvydau Kaune.
HOROSKOPO ŽENKLAS. Esu gimusi po Avino žvaigždynu, bet to norėčiau nesakyti, nes žmogaus įspraudimas į vieną ženklą labai jį supaprastina, schematizuoja.
AKIŲ SPALVA. Žalsva.
PASAULIO VIETA, KUR GERIAUSIAI JAUČIATĖS. Ten, kur esu – Lietuva.
ŠIUO METU SKAITOMA KNYGA. Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“.
ĮSIMINTINIAUSIAS FILMAS. F. Felinio „Kelias“. Labai žaviuosi Džuljeta Mazina.
ŽAVIAUSIA EPOCHA. Viduramžiai, kai viskas krypo Dievo link.
MĖGSTAMIAUSIAS MAISTAS. Daržovės, vaisiai ir sūriai.
KASDIENIS RITUALAS. Kiekvieną dieną einu į mišias.
DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Skausmo.
LABIAUSIAI PATINKANTIS METŲ LAIKAS. Pavasaris.
ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Puikybė.
BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Esu trumparegė, tad – akiniai.
LAISVALAIKIO POMĖGIS. Šokiai ir skaitymas.