Eglė Jackaitė: „Viena didžiausių mano aistrų yra kinas!“

Egle, pirmą kartą vykstančio Europos kino festivalis „GoDebut 2017“ iškilmingas atidarymas patikėtas Jums, sakykite, kaip jaučiatės?

Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad pagrindinis festivalio organizatorius Kęstutis Meškys mums su kolega Mariumi Drukteiniu patikėjo festivalio atidarymą. Mes vedėme tą šventę, šia proga, scenoje aš buvau įkūnijusi Marlene Dietrich ir dainavau jos dainą. Šis kino festivalis vienintelis tokio pobūdžio ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kurio tikslas suburti jaunuosius kino kūrėjus iš visos Europos. Festivalis prasidėjo ketvirtadienį Klaipėdos koncertų salėje ir truko tris dienas. Festivalis subūrė gausias debiutuojančių menininkų pajėgas – paraiškas pateikė daugiau nei 800 filmų kūrėjų, ypač daug filmų gauta iš Prancūzijos. Festivalio metu organizatoriai sulaukė garbingų svečių, kino mėgėjų, kultūros atstovų, profesionalių kino kūrėjų – režisierių, aktorių, prodiuserių iš visos Europos. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje gimsta kino festivalis ir Lietuvos žmonės gali pamatyti tiek daug gerų, jaunųjų kino kūrėjų filmų. Gaila, kad aš šįsyk galėjau sudalyvauti tik festivalio atidaryme, nes šiomis dienomis, kaip jau anksčiau buvau suplanavusi, dalyvauju kelių dienų sveikatingumo stovykloje. Tačiau, kadangi esu Klaipėdos kino klubo „8 ½“ narė ir kartu su klubo nariais jau esu peržiūrėjusi ne vieną gerą filmą, būtinai peržiūrėsiu ir geriausius šio festivalio filmus.

Egle, paminėjote, kad labai mėgstate gerą kiną. Sakykite, kokie filmai Jums yra palikę didžiausią įspūdį?

Labai mėgstu žiūrėti filmus. Ir juos žiūriu ne tik kino teatre, su didžiausiu malonumu gerą filmą pažiūriu ir namuose. Patinka ir senieji rusų filmai, tokie kaip režisieriaus V.Menšovo „Maskva netiki ašaromis“, arba 2013 metų fenomenu laikomas D. Britanijos režisieriaus Joe Wrighto meninis filmas, kostiuminė istorinė drama „Ana Karenina“. Tokių filmų negali užmiršti, juos gali žiūrėti ir žiūrėti. Jie turi prasmę ir yra nepaprastai gilūs, jautrūs. Didelį įspūdį paliko Slawomiro Fabickio filmas „Myliu“. Tai nuoširdi ir sukrečianti, intymi drama, kuri mane sujaudino iki pat širdies gelmių.

Esate ir Socialinių mokslų kolegijos dėstytoja. O kokius filmus rekomenduotumėte studentams, jauniems žmonėms?

Negali primesti savo nuomonės. Mes visi skirtingi esame žmonės ir kiekvienam skirtingai gali kažkas patikti ar nepatikti. Studentus raginu domėtis ir stebėti. O filmai? Įvairiai. Na, man labai patiko Steveno Spielbergo filmas „Dirbtinis intelektas" -išties aš net neverkiau, o raudojau jį žiūrėdama, bet gal kažkam šis filmas sukels visai kitokius jausmus? Man rezonavo mamos ir vaiko santykis, ši tema man labai jautri, turbūt todėl. Visiems mums labai svarbu nebūti abejingiems nei gyvenimui, nei kinui, nes kinas tai – kita realybė ir nesvarbu, kad išgalvota, ir suvaidinta, sumontuota, bet jame mes tarsi atspindime save ir galime pamatyti save iš šono. Ir nesvarbu, ar mums patiks tai, ką pamatysime, svarbu, kad neliktume abejingi tam, ką matome ekrane ir ko dažnai nepastebime savyje.

Šiemet buvote nominuota prestižiniam „Auksiniam scenos kryžiui“ už Valdininkės vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ (pagal Gintarą Grajauską) dramos aktorės, nepagrindinio vaidmens kategorijoje už sukurtą Valdininkės vaidmenį. Aktoriui tai didžiulis įvertinimas. Kadangi tai buvo ne pagrindinis vaidmuo, vadinasi, negali būti Jūsų svajonių vaidmuo. Sakykite, o koks šiandien būtų Jūsų svajonių vaidmuo?

Scenoje esu sukūrusi ne vieną personažą, esu įkūnijusi įvairiausias mergaites ir moteris. Visos jos man labai brangios. Šiandien aš jau esu subrendusi kaip aktorė ir norėčiau dirbti su režisieriumi, su kuriuo mus sietų abipusis besąlygiškas pasitikėjimas. Norėčiau didelio, stipraus, gilaus vaidmens. Turiu nemažai gyvenimiškos patirties, esu kupina įvairiausių patyrimų, tad ir scenoje, ar filmavimo aikštelėje tai galiu transliuoti. Aktoriui labai svarbu sukurti įdomų personažą, taip pat išpildyti režisieriaus lūkesčius ir pagal jo viziją atskleisti herojaus pagrindines charakterio savybes ir subtilybes.

Esate Klaipėdos dramos teatro aktorė, filmavotės ne viename lietuviškame seriale : Prokurorai, Moterys meluoja geriau , o šiuo metu filmuojatės Arūno Eimulio ir Tomo Jašinsko kino filme Sistema. Sakykite, kuo skiriasi aktoriaus darbas teatre, seriale ir kine?

Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Teatro scenoje viskas gyva, labai tikra – veiksmas vyksta čia ir dabar. Tai toks stebuklas! Tu nieko nepakartosi ir nieko neiškarpysi... Net ir daugybę kartų vaidinant tą patį vaidmenį kiekvieną kartą viskas vyksta kitaip, kažkiek priklauso ir nuo tos dienos nuotaikos, emocijų. Serialų filmavimas visiškai atskiras žanras su labai specifine virtuve: čia viskas vyksta pakankamai greitai. Tą pačią dieną nufilmuojama daug scenų. Filmavimai priklauso nuo lokacijos, jei veiksmas vyksta restorane, tai daug skirtingų scenų, kurie seriale vyks restorane ir bus nufilmuoti per tą dieną. Net jei reiks keletą kartu keisti grimą ir persirengti. O kine dar kitaip. Čia ypač svarbi organika. Kiekvienas raumenuko virptelėjimas, blakstienų mirktelėjimas. Kuriant meninius kino filmus būtini ilgi pasiruošimai, laukimas. Todėl kartais per visą dieną gali būti nufilmuota tik 3 minutės tikro filmo siužeto. Bet ten viskas taip įdomu! Kurti vaidmenį kine kiekvieno aktoriaus svajonė. Prisimenu, būdama dar paauglė (kadangi lankiau dramos teatro būrelį) filmavausi režisieriaus R. Banionio meniniame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Kiek buvo jaudulio! Tiek laukėme, ruošėmės, tiek įvairiausių emocijų išgyvenome... Nors filmavausi masinėje scenoje, tačiau didžiulį įspūdį paliko viskas net ir pats laukimas, ruošimasis ir įsijautimas į to laikmečio nuotaiką.