Filmavimai baigėsi. Elena OZARINSKAITĖ-FROMONT (37) iš Lietuvos grįžo į Prancūziją – Provansas jau keletą metų yra tapęs lietuvės aktorės namais. Tačiau kino įspūdis liko, o ir jausmas apie stebuklingą vietą, kurioje daugybė žmonių dirba, kad pasiektų vieną tikslą, gyvas. Lygiai taip pat Elenos širdyje rusena viltis kada nors iki valios maudytis kūrybos vandenyse, iki soties atsigerti iš gero teatro ir kino versmės. Būti tuo, kuo visada norėjo būti, – aktore.
Elena, rugsėjį buvai grįžusi į Lietuvą pristatyti Aušros Lukošiūnienės režisuoto dokumentinio filmo „Juoda“ apie savo tėtį architektą Valdą Ozarinską, netrukus kino teatruose pasirodys Eglės Vertelytės kulinarinė komedija „Gardutė“, kurioje atlikai vieną iš pagrindinių vaidmenų. Apie ką galvoji žiūrėdama į save ekrane?
Pirmiausia, žinoma, ieškau savo klaidų, esu pratusi save skalbti, bet juk visi turime vidinį kritiką. Manasis – itin stiprus ir daug kur pakišęs koją.
Kas jį tokį stiprų užaugino?
Turbūt būdavo, kas mane nuolat kritikuodavo. Man visada atrodydavo, kad darbą turiu atlikti labai gerai, jei suklysiu – atsitiks kas nors bloga. Reikia dirbti su tuo vidiniu kritiku, jei nedirbsi, jis išbujos, užsiaugins karūną.
Net nežinau, ar tas vidinis kritikas galėtų ką prikišti tavo suvaidintai Onai iš „Gardutės“. Ji tokia natūrali, tokia tikra, kad, atrodo, ne aktorė vaidino, o pati į filmą atėjo iš kurio nors miegamojo Vilniaus rajono...
Aktorystėje man gražu ne vaidyba, o įsijautimas į vaidmenį. Nors kuri personažą, sudedi į jį tai, ką teko pačiai išgyventi. Gali tas patirtis