Aktorė Elžbieta Latėnaitė apie humorą ir naująjį amplua: „Jadzės vaidmuo mane išlaisvina“

Aktorė Elžbieta Latėnaitė (33) neslepia, kad jau paauglystėje žavėjosi improvizacija. Pasak žinomos aktorės, tai gyvenimui suteikia žaismingumo.

„Džiaugiuosi, kad po daugelio metų sugrįžau prie improvizacijos, komedijos ir humoro. Kartu su tuo atėjo „lengvesnis“ požiūris ne tik į kūrybą, bet ir į gyvenimą“, – prasitarė ji.

Gana dažnai jus matydavome atliekant dramatiškus vaidmenis. Visgi, kas jums pačiai aktorystėje artimiau: komedija ar drama?

Manau, esu labiau linkusi į komediją, kadangi jau nuo pirmųjų mano etiudų ėjau šio žanro link. Taip jau atsitiko, kad karjeros kelias nuvedė į priešingą pusę. Buvau kviečiama vaidmenims, kurie dažniausiai būdavo dramatiški, tačiau dėl to nesiskundžiu – dramos žanras mano karjeroje užima svarbią vietą.

Koks jūsų santykis su humoru nulipus nuo scenos?

Humoras ir gebėjimas pasijuokti iš savęs man yra labai svarbu. Kažkuriuo momentu pradėjau bėgti nuo tam tikrų gyvenimo aplinkybių susiformuotų gniaužtų ir tapau laisvesnė. Manau, kad būtent juokas yra viena ryškiausių laivės formų, o humoras – žmogaus intelekto dalis.

Šiuo metu išbandote save ir „stand-up“ komedijoje. Kuo patraukė būtent šis komedijos žanras?

Kai pradėjau dirbti „Domino“ teatre, pastebėjau, kad labai dažnai skaitant tekstą noriu įterpti kažką savito, galbūt praturtinti jį realiais patyrimais. Tuo pačiu visada svajodavau apie monospektalius, tačiau niekada neatrasdavau tam galutinės formos. Kai susiliejo šie dalykai – komedija, autorinė kūryba, bendravimas su žiūrovu ir noras reflektuoti savo patirtį jam – natūraliai į gyvenimą atėjo ir „stand-up“ komedijos žanras.

Pirmais mano standup‘o bandymas įvyko prieš pusę metų „Humoro klubo“ „Open Mic“ pasirodyme. Buvo tikrai baisu ir gavau nemažai adrenalino, tačiau po visko labai savimi didžiavausi ir jau tą patį vakarą užsiregistravau kitam pasirodymui. Turiu dar daug ko išmokti, o viskas ateina per praktiką.

Kaip manote, ko reikia geram „stand-up“ komedijos pasirodymui?

Žengiu tik pirmuosius žingsnius, todėl geresnį atsakymą pateiktų šio meno ekspertas. Manau, kad svarbiausia suvokti kas esi ir kas tavyje yra juokinga. Turi išnaudoti tai, kas tave veda į priekį ir suprasti link kur naudinga eiti, kokius juokelius pasakoti sekasi geriausiai ir galiausiai atrasti savo stilių. Taip pat labai svarbu stebėti kitus komikus ir semtis iš jų patirties. O visa kita yra darbas ir amato įgijimas, kuris ateina per patirtį.

„Stand-up“ komedijos žanro pasirodymai man yra lyg amerikietiški kalneliai: vieną kartą gali pasisekti, o kitą kartą – ne. Tas pats juokelis, kuris publikai patiko šiandien, rytoj jau gali jos neprajuokinti. Tai priklauso nuo labai daug faktorių: komiko profesionalumo lygio, auditorijos, dienos, kalbėjimo tempo ir t.t.

Lietuvoje vos viena kita moteris išdrįsta išbandyti „stand-up“ komedijos žanrą. Kodėl moterys taip nedrąsiai lipa juokinti publikos?

Yra tam tikra dalis žmonių ir net komikų, kurie mano, kad komikas vyras yra daug geriau, nei komikė moteris. Tačiau aš nemanau, kad tarpukojo turinys padaro komiką komiku. Galbūt tai yra visuomenėje susiformavęs stereotipas, kad tik vyrai gali pasijuokti iš savęs ir kitų. Lietuvoje dar likę nemažai seksizmo, tačiau, manau, kad viskas keičiasi.

Žinoma, kad komikė moteris gali nusileisti komikui, bet ne dėl lyties, o dėl gebėjimų, lygiai taip pat, kaip ir komikas gali nusileisti komikei moteriai. Svarbiausia yra žmogaus įdirbis, charizma. Man asmeniškai svarbu ir komiko socialinis jautrumas. Galiu priimti juodą humorą, gal net peržengtas moralės ribas, kai žinau, kodėl žmogus tai daro ir jaučiu jo tikrąją poziciją. Tai daug svarbiau nei lytis.

Visai nesenai jūsų socialiuose tinkluose pasirodė naujas personažas – Jadzė, kurios pasisakymai prajuokino jau ne vieną sekėją. Kaip gimė šis vaidmuo?

Jadzės vaidmuo gimė visiškai ekspromtu, kai kolega ir draugas Gytis Ivanauskas pasidalino instagramo įrašu, kad ruošiasi į festivalį „Pudra“ ir vis dar nėra susikrovęs daiktų. Pajutau kažkokį vidinį impulsą. Viso to tikslas nebuvo pasityčioti, tiesiog norėjosi juokingai atsakyti ir pratęsti šį siužetą. Po ranka pasitaikė vaikiški akiniai su guma, savaime gimė kiek agresyvokas ir nerišlus kalbėjimas, susivėlę plaukai... Taip gimė Gyčio pusseserė Jadzė.

Dalis draugų šį personažą priėmė teigiamai, o ir man pačiai patiko Jadzės vaidmuo, todėl nusprendžiau atsakyti dar keletui žmonių. Taip Gyčio pusseserės vaidmenį pakeitė autonomiškas keistuolės Jadzės vaidmuo.

O kuo būtent jus patraukė Jadzės personažas?

Jadzės vaidmuo man padeda laisviau žiūrėti į save ir į kitus, nebijoti rizikuoti. Juk dalindamasi įrašais socialiniuose tinkluose nežinau, kaip būsiu priimta, ką kiti apie tai pagalvos. Labai dažnai toks mąstymas gyvenime mums kiša koją, o būtent šis vaidmuo mane iš to išlaisvina.

Visgi, dabar jus dažniau išvysime kine, teatre, ar įsikūnijusią į Jadzės vaidmenį?

Kinas yra didžioji mano gyvenimo meilė, jame aš norėčiau dirbti nuolatos. Su teatru mus sieja ilgalaikiai laimingi santykiai, todėl ir jo neketinu palikti. Šalia viso to yra humoras, „stand-up“ komedijos žanras bei Jadzės vaidmuo, kurį vis labiau prisijaukinu (juokiasi). Žiemą turbūt dainuosiu ir miuzikle. Todėl nenoriu savęs įdėti į vieną „rėmelį“, manau, liksiu spontaniška ir įvairi, o kur ir kokią mane matysite dažniau, parodys laikas.