„Gavus gyvenime naują – mamos – vaidmenį, kasdienybė pasikeitė. Tačiau nors ir planavau gimus sūnui gyventi lėčiau, visus metus dirbau išsijuosusi“, – šypsosi naujame filme „Savas, svetimas, mylimas“ nusifilmavusi aktorė Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė.
Trumpa dosjė
- GIMTASIS MIESTAS. Vilnius.
- ŽAVIAUSIAS PASAULIO KAMPELIS. Tailando sala Koh Tao.
- MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
- RITUALAS. Ryto ruoša su mažyliu ir puodelis kavos.
- ĮSIMINTINIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vaiko gimimas.
- DIDŽIAUSIA AVANTIŪRA. Šuolis parašiutu.
- KADA GERIAUSIAI PAILSI. Keliaudama.
- LABIAUSIAI VERTINAMOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Nuoširdumas, atvirumas, humoro jausmas.
- ERZINANČIOS BŪDO SAVYBĖS. Piktavališkumas, egoizmas, dviveidiškumas.
- AUTORITETAS. Tėvai.
Jus galima pamatyti naujame filme „Savas, svetimas, mylimas“. Ar daug kritikos sau pažėrėte peržiūrėjusi jį?
Esu žmogus, kuris visada žiūri ir analizuoja savo darbus. Niekada nebūnu visu šimtu procentų patenkinta savimi. Galvoju, kad galėjau padaryti dar geriau. Nežinau, gal tai sveikas dalykas (šypsosi).
Iš mamos, ko gero, perėmiau perfekcionizmą. Visada norisi geriau, gražiau, tobuliau. O šįkart save pakritikuoti galėčiau už tai, kad kuriant filmą galėjau būti greitesnė, gebėti labiau susikoncentruoti, kai tekdavo iš vieno veiksmo peršokti į kitą. Norėčiau, kad trumpos pertraukėlės tarp filmavimų nė kiek neišmuštų iš vėžių. Tad siekiu išvystyti gebėjimą reikiamu momentu maksimaliai susitelkti.
Šiame filme kalbama apie psichologinius dalykus, kuriuos patiria šiuolaikinis žmogus: netektis, visko kūrimas iš naujo. Ar tekę gyvenime taip jaustis?
Vaidinu moterį, kuri skausmingai išgyvena skyrybas ir stengiasi atsispirti, pakilti iš duobės, eiti į priekį. Tokį jausmą, kai reikia viską pradėti nuo pradžių, manau, esame patyręs kiekvienas. Aš – taip pat.
Pavyzdžiui, buvo situacija, kai neįstojau į kino ir televizijos režisūrą. Galvojau: „O ne, kaip reikės toliau gyventi, ką daryti...“ Bet po poros metų vis tiek grįžau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Su skyrybų tema to gal nesulyginsi.
Aišku, esu turėjusi ir santykių, kai tiki, pasitiki žmogumi, kuri su juo bendrus dalykus, o draugystė subyra. Taip, tada apima jausmas, kad viskas prasideda nuo pradžių.
Kurie sukurti vaidmenys jums pačiai mieliausi?
Jų yra ne vienas. Visada patinka dirbti su aktoriumi ir režisieriumi Dainiumi Kazlausku. Dabar vaidinu dviejuose jo statytuose spektakliuose – „Tobuli melagiai“ ir „Psichai“. Gera dirbti su profesionalu, iš kurio gali daug ko išmokti.
Aišku, nepamirštu ir to, kaip vaikystėje turėjau laimę vaidinti Neringos Čereškevičienės muzikiniame filme „Mergaitė su degtukais“. Tai buvo mano pirmasis filmas, pirmieji žingsniai į kiną. Tada man buvo 7–8 metai.
Aišku, įsiminė po bakalauro baigimo Petros vaidmuo Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Visuomenės priešas“. Niekada nepamiršiu ir pirmųjų susitikimų su teatro profesionalais, kurie man ilgą laiką buvo dideli autoritetai.
Šilti prisiminimai liko ir po Hanos vaidmens Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Akmuo“, kuriame mylima aktorė Vaiva Mainelytė vaidino mano močiutę. Jausmas nenusakomas, kai pirmąkart scenoje atsiduri šalia tokių grandų ir dirbame kaip kolegos.
Ar pavyksta laikytis studijų laikais gauto patarimo, kad personažas visada turi likti scenoje, už teatro durų jo neštis nevalia?
Aišku, kai statai spektaklį, į savo vaidmenį esi labai įsijautęs, nelengva nuo jo atsiriboti. Bet dabar, kai namuose laukia mažas vaikas, labai natūraliai pavyksta persijungti iš vieno vaidmens į kitą (šypsosi).
Bet patarimas, kurį gavau studijuodama, yra be galo geras, nes išsinešdamas personažą iš teatro rizikuoji pakenkti ir sau, ir kitiems, ypač jei kuri piktavalio vaidmenį. Be to, gali ir emociškai išsekti, perdegti, juk vaidmens kūrimas pareikalauja nemažai energijos.
Neseniai buvau vienuose Meisner technikos kursuose. Juose taip pat išgirdau nuostabų patarimą, kad scenoje aktorius turi būti labai jautrus, o gyvenime – užsiauginęs storą odą. Menas gebėti išlaikyti tokį balansą, nes, atrodo, kaip tu gali būti ir jautrus, ir storaodis.
Šiuo metu pagrindinis jūsų vaidmuo – būti mama. Spalį Kasparui suėjo metai. Sakykite, kaip prabėgo tas laikas, ar pavyko sulėtinti tempą?
Šiandien matau, kad metai visgi buvo labai darbingi. Kaip sako vyras, dirbau panašiai kaip anksčiau, o dar ir vaiką auginau. Iš tikrųjų vaidmenų užderėjo, tad vos spėjau suktis – per tuos metus ir filmavausi, ir spektakliuose vaidinau. O kai pagalvoju apie pirmuosius mėnesius gimus sūnui... Ohoho, kokie jie buvo: nestigo iššūkių, patekau tarsi į visai kitą pasaulį, naktys pasidarė neįtikėtinai trumpos...
Emociškai sunkiausias buvo pirmas mėnuo, kai vis savęs klausdavau, ar gerai viską darau. Iš pradžių nepasitikėjau savo jėgomis, bet laikui bėgant gyvenimas susidėlioja į vietas.
Aišku, sūnus auga, viskas nuolat keičiasi, atsiranda naujų iššūkių, bet vidinės ramybės jau gerokai daugiau.
Ar dabar, augindama Kasparą, dažnai nusikeliate į vaikystės dienas, kai daug laiko praleisdavote dainuodama kolektyve „Tele Bim-Bam“? Ar niūniuojate tas daineles sūnui?
O taip, tikrai jis jas girdi kiekvieną dieną. Ir nurimsta, ir miegoti eina su „TeleBim-Bam“ dainelėmis. Mūsų namuose jos skamba kasdien. Pati vaikystėje dar klausydavausi ir „Keistuolių teatro“ dainelių. Ir Kasparui jas leidžiu. Net ir vyras jau išmoko visą repertuarą (juokiasi).
Jau galvojate apie tai, kokių dalykų labiausiai norėtumėte išmokyti mažąjį žmogutį?
Nesinori nieko daryti per prievartą, labiausiai trokštu sugebėti auginti vaiką taip, kad jis pats ateityje laisvai rinktųsi, būtų savarankiškas. Ir mane tėvai augino labai laisvai. Nori į baletą? Prašom. Nori groti? Irgi kelias laisvas. Nežinau, gal mano gimdytojai labai gražiai mokėjo mane nukreipti, bet niekada nejaučiau jokio spaudimo ką nors lankyti. Atrodė, kad viską renkuosi pati.
O su vyru turite laiko pabūti tik dviese?
Dabar sunkiau, bet pavyksta. Kai paprašome, mus išleidžia šalia gyvenanti vyro mama. Dviese dažniausiai pabūname vakarais, kai sūnus užmiega. Bet mums labai gera būti visiems kartu.
Kadangi itin mėgstame keliones, ir su mažiuku jau buvome išvykę į tolimesnę. Pirmoji mūsų kelionė į Kroatiją puikiai pavyko. Dabar visi vyksime į Graikiją. Stengiamės neiškristi iš gyvenimo, daryti tai, ką anksčiau mėgome. Mums taip pat labai patinka važinėtis dviračiais. Aišku, šiuo pomėgiu taip dažnai, kaip anksčiau, lepintis negalime.
Pakalbėkime apie muziką. Per pandemiją su kolegomis Juozu Gaižausku ir Emilija Latėnaite subūrėte grupę „Šaltinių trio“. Ji spėjo sulaukti didelio populiarumo. Ar lieka laiko šiai veiklai?
Dabar muzikavimą šiek tiek apleidau, bet sūnui gimus visgi radau laiko pakoncertuoti su „Šaltinių trio“. Tik kol kas neturiu laiko kurti dainų. Prieš Kasparo gimimą lankiau ir dainavimo pamokas. Šiuo metu, ko gero, labiausiai esu jų pasiilgusi. Tikiuosi, netrukus vėl prie to grįšiu.
O ar randate laiko tik sau?
Sunkiai. Man labai patinka masažai, bet rasti jiems laiko kol kas keblu. Turiu labai pasistengti, kad galėčiau nubėgti į kirpyklą. Anksčiau joje lankydavausi kas du mėnesius, o dabar matau, kad ir trys praeina (juokiasi).
Ketverius metus gyvenate Trakuose. Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė išvykus iš Vilniaus?
Didžiausias privalumas tas, kad gyvename gamtoje. Ir mūsų mažiukas auga didžiąją laiko dalį leisdamas lauke. Pamenu, pirmaisiais metais, kai iš Vilniaus atvykome į Trakus, atrodė, kad net kvėpuoti čia lengviau. Aišku, dabar jau pripratome. Dar vienas didžiulis privalumas – vyro tėvai gyvena Trakuose, tad padeda prižiūrėti sūnų.
Apie ką dabar labiausiai svajojate?
Norėčiau, kad viską gyvenime pavyktų gražiai suderinti: ir darbą, ir šeiminį gyvenimą. O visų didžiausias noras – kad kuo greičiau pasibaigtų karas Ukrainoje.