Aktorė Gelminė Glemžaitė: „Dar per anksti šaukti visiems apie savo jausmus“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Neklausiu, kiek per karantiną knygų perskaitėte ir filmų peržiūrėjote. Greičiausiai šie keli mėnesiai buvo pilni tik žiūrėjimo vienas kitam į akis...

Gėda prisipažinti, bet turbūt taip (juokiasi). Vos prasidėjus karantinui, turėjau mintį gauti vairuotojo pažymėjimą – kam anksčiau tai laiko, tai noro nebūdavo. Bet tik vieną kartą prisėdau prie teorijos bilietų, susinervinau, kad reikia mokytis apie kažkokius vadeliotojus ir arklių eismą, – mečiau. Tiesa, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. O kai atrodo, kad visas pasaulio laikas yra tavo, kone antrą profesiją galėtum įgyti, galiausiai paaiškėja, kad nieko nepadarei. Seniau gal būčiau graužusis, kad tiek mėnesių praėjo dykai, bet dabar galiu pasidžiaugti, kad tikrai gerai pailsėjau.

Tikrai nesigirsiu, kaip šauniai moku susidoroti su sunkumais.

Negaliu šito laiko vadinti atostogomis, bet nevadinčiau ir kankyne. Gyvenime jau esu patyrusi priverstinių pauzių. Tik skirtumas, kai pats negali dirbti ar nėra darbo, ir kiek kitaip, kai yra uždrausta dirbti. Tačiau suprantu, kad yra dalykų, kurių negali pakeisti – reikia priimti ir išbūti kiek įmanoma geriau. Girdėjau žmones kalbant, kaip sunku buvo užsidarius namie, be veiklos, be draugų. Keista, jei sunku išbūti su savimi ilgesnį laiką... Kita vertus, lengva man kalbėti, kai aš ne viena buvau, o su mylimu žmogumi.

Apskritai man dabar geras etapas: nėra didelių dramų, sunkumų. Tad ir šita priverstinė pauzė nebuvo tokia jau bloga. Tikrai nesigirsiu, kaip šauniai moku susidoroti su sunkumais ir manęs niekas nebegąsdina. Ir dar kaip gąsdina! Bet iš savo ligos pasimokiau, kad viskas yra laikina: vieną minutę gali turėti labai daug, kitą – visiškai nieko. Vieną dieną beprotiškai mylėti, kitą – kristi į depresijos bedugnę. Tačiau ir tai praeis. Nors išoriniame pasaulyje dabar siaučia baisūs dalykai, mano vidiniame pasaulyje – gana ramu.

Prieš kiek daugiau nei metus ryžaisi atviram interviu apie kamuojantį bipolinį sutrikimą – ligą, kuri gyvenimą paverčia toli gražu ne linksmaisiais kalneliais, nes nuolat skraidina tarp depresijos ir perdėtos energijos. Kaip sekasi su liga tvarkytis dabar?

Nebūsiu guru, kuris jau viską savo gyvenime žino ir kontroliuoja. Nesijaučiu ir staiga nušvitusi ar pasveikusi. Bet kai žinai, su kuo turi reikalą... Sunku buvo gyventi, kol nežinojau, kas man yra. Ilgą laiką ir pati, ir artimieji manėme, kad man – depresija. O aš tai puldavau į darbus, tai visko atsisakydavau, tai vėl bandydavau atsigriebti, tai vėl atkrisdavau. Metus pragulėjau lovoje – nenorėjau visiškai nieko. Paskui pabandžiau grįžti į darbus ir vėl atkritau dar pusmečiui. Tos sūpynės galiausiai padėjo nustatyti, kad tai yra sudėtingesnis sutrikimas nei depresija.

Iš savo ligos pasimokiau: vieną minutę gali turėti labai daug, kitą – visiškai nieko.

Dabar, kai žinau, kas man yra, lengviau pastebėti pirmuosius simptomus ir pradėti save stebėti, reguliuoti. Žinojimas labai padeda. Seniau pykdavau ant savęs, kad kažko nesugebu ar valios trūksta, o dabar suprantu: normalu, jog su tavimi vyksta tokie dalykai, tai gali būti ligos padariniai. Atsirado pojūtis, kad kontroliuoju, – to man anksčiau labai trūko. Supratau, kad ir pati esu atsakinga už save, negaliu visko nurašyti „ai, čia liga kalta“ ir dėl to daryti nesąmones. Arba išvis nieko nedaryti. Nuo manęs labai daug priklauso.

Kai žinai, pasidaro lengviau gyventi. Ir kuo toliau, tuo labiau iš asmeninės patirties, draugų ir pažįstamų pasakojimų matau, kad tokių pat ar panašių psichologinių problemų turi be galo daug žmonių. Dabartiniame pasaulyje tai yra taip dažna, kad beveik normalu ar bent jau nebekeista. Imu suprasti, kad nėra absoliučiai laimingų žmonių. Tokių, kuriems visada viskas gerai. Nėra laimės nuolatinės ir nesibaigiančios.

Kokių atgarsių sulaukei po savo atviro pasakojimo?

Milijono laiškų tikrai negavau, bet, būna, iki šiol parašo: „Turiu tokių problemų. Ką man daryti?“ Patarimų dalyti nepuolu, bet atsakau ir padrąsinu, kaip tik moku. Suprantu tą pojūtį, kai ramiau pasidaro vien dėl to, kad ne vienintelis toks pasaulyje esi, kad nėra gėda ieškoti pagalbos ar patarimo.

Dėl mano atvirumo pasaulyje tikrai niekas nepasikeitė. Tačiau kai kas pasikeitė manyje. Kai ko nors labai bijai ar slepi, bet vieną dieną ryžtiesi įvardyti garsiai, tada tu tarsi paleidi savo baimes. Slėpimas daro tave silpną. O kai neturi ką slėpti, tavęs niekas negali sužeisti.

Žinoma, bijojau žmonių reakcijos. Bet apsidairiau: išvis nieko neįvyko – nei blogo, nei gero. Dažnai mums atrodo, kad kitiems žmonėms labai rūpime, kad jie apie mus nuolat galvoja. O iš tiesų žmonės turi taip daug reikalų ir savo problemų, kad informacija apie tave jiems sukels tik minutės ar pusdienio trukmės susidomėjimą, – savas gyvenimas juk vis tiek labiau rūpi.

Suvokimas, kad žmonės apie tave galvoja mažiau, nei tau atrodo, išlaisvino mane. Tiesa, blogai jaučiuosi, jei manęs nemėgsta. Gal tai susiję su aktoriaus profesija, kur nuolatos tave vertina, todėl norisi patikti, įtikti. Bet suprantu, kad niekaip nesukontroliuosiu, ką kiti apie mane galvoja. Galiu būti pati Motina Teresė, bet vis tiek atsiras kas nors, kas suabejos nuoširdumu, tikrumu, įtars, kad siekiu naudos.

Vis dar lankai psichoterapiją?

Pastaruoju metu – ne: tai nėra būtina, jei jau atkapstei viską savyje, jei aiškiai susidėliojai, jei nėra kritinių situacijų. Psichoterapija turi pradžią ir pabaigą – negali visą gyvenimą lankytis pas psichologą ar psichoterapeutą ir tikėtis, kad kitas žmogus bus atsakingas už tave. Vienu metu aš tikrai galvojau, kad tai yra sprendimas, tačiau ateina momentas, kai turi prisiimti atsakomybę už save. Pikta, kai sako: „Padirbtų fiziškai sunkiai, baigtųsi tos ligos...“ Ne taip viskas paprasta: jei viduje nėra gerai, gali kalnus versti, į pasaulio kraštą bėgti, bet vien dėl to tikrai nepasveiksi.

Kažkurią dieną net pagalvojau, kad karantinas manęs neišgąsdino dar ir dėl to, kad savo viduje jau prieš tai gerokai pasikapsčiau. Sunkiau turbūt buvo tiems, kuriuos nuo nuolatinio bėgimo tik karantinas sustabdė ir privertė perdėlioti ne vien spintų lentynas, bet ir savo vidų. Žinau, kaip kartais nemalonu atrasti tai, ką iškaišiojai į sielos kampučius, kad tik nereikėtų spręsti... Bet tokio apsivalymo kartkartėmis, matyt, reikia visiems.

Kai pradėjo megztis nauji santykiai, nebuvo baisu – o kaip naujas žmogus reaguos į tuos gyvenimo įvykius ir pasakojimus, kuriais viešai dalijaisi? Tarsi norėtųsi pradėti viską nuo švaraus lapo, o Mantas apie tave tiek visko galėjo sužinoti iš spaudos...

Aš apie Mantą – dar daugiau (juokiasi). Kai du žmonės santykius pradeda tokiame amžiuje, na, nebe paaugliai būdami, kiekvienas į juos atsineša savo jau išgyventų skaudulių, patirčių, pamokų iš praeitų santykių. Turbūt net nebeįmanoma būtų pradėti nuo visiškai švaraus lapo. Taip, yra žmonių, kurie dar mokykloje įsimyli ir išsaugo tuos vienintelius santykius dvidešimt ar penkiasdešimt metų. Kuriems ta meilė – pirma ir paskutinė. Bet kai supranti, kad pirma meilė baigėsi, o gyvenimas tęsiasi, turbūt reikėtų atsisakyti ir aštuoniolikmečiui būdingo naivumo. Gauni žmogų, turintį daugybę patirčių, kurios jį formavo, keitė. Ne mažiau pliusų bei minusų ir pats atsineši į naujus santykius.

Oi, kiek kartų esu sakiusi, kad su vyru aktoriumi tikrai tikrai niekada nedraugaučiau! Jie gi – narcizai! Prisikalbėjau...

Ir nesvarbu, ką apie žmogų rašo spauda ar „žino“ kiti, – realybė gali būti visai kitokia. Santykių pradžioje, aišku, visi stengiasi būti geresni, nei yra, labiau patikti, rodyti tik savo gerąsias puses. Laikui bėgant viskas stoja į vietas. Pavyzdžiui, aš esu netvarkinga – prisipažįstu. O Mantui tvarka namie yra labai svarbu, todėl neapsimetinėju, kad tvarkytis man yra didelis malonumas, tačiau tikrai nuoširdžiai stengiuosi pasitempti ir būti tvarkingesnė. Bet jeigu man liūdna, aš neapsimetinėsiu linksma.

Artimiausias žmogus tam ir yra, kad mylėtų tave tokį, koks esi. Vienintelis santykių vaistas yra atvirumas ir kalbėjimasis. Savijautos ar emocijų slėpimas, nuoskaudų kaupimas, nesikalbėjimas galiausiai priveda prie emocijų sprogimo ir labai dažnai – santykių griūties. Žinau, ką kalbu, nes pati esu kaupikė: kartais būna gėda prisipažinti, kad kuri nors smulkmena man atrodo labai svarbi ir užgauli ar skaudi.

Plungėje judu su Mantu turbūt jau visi pažįsta? Kodėl nusprendėte nuo karantino pabėgti į Manto tėviškę Plungėje?

Kai Vilniuje nebeliko darbų ir reikalų, pasirodė kvaila sėdėti bute ir nieko neveikti. O ten – daug erdvės, miškas šalia, važinėjamės dviračiais ir iki jūros netoli nuvažiuoti. Atradau Žemaitiją – ji nuostabi.

O dėl žinomumo – nesijaučiu nei atpažįstama, nei labai garsi, kad mane nuolat lydėtų žvilgsniai. Užtat kai eini su Mantu (juokiasi)... Su juo, tarsi gerai pažinodamas, sveikinasi kas antras praeivis. Į kokį miestą ar miestelį beatvažiuotume, tuoj pat imu Mantą vadinti to miesto meru, nes jis kaip kokia Anglijos karalienė važiuoja ir visiems mojuoja, sveikinasi...

Kodėl tiek mažai rodotės viešumoje, nepasakojate apie staiga aplankiusią meilę?

Nenoriu, kad žmonės išvis galvotų, jog man reikia tokio pobūdžio šlovės ar dėmesio, jog taip siekiu žinomumo. Noriu būti žinoma dėl savo darbų, o ne dėl to, su kuo palaikau santykius. Nesinori ir prisiekinėti, kokia laiminga ir įsimylėjusi jaučiuosi, nes yra daugybė pavyzdžių, kai po metų ar dar greičiau tas rojus sugriūva. Tiesiog dar tik pati pradžia – dar per anksti šaukti visiems apie savo jausmus.

Pažįstu porų, kurios nė metams nepraėjus susituokė, tačiau, mano manymu, santykiams net ir keleri metai yra trumpas laikas. Bet kurį sprendimą priimti man yra labai sunku – kavinėje galiu valandą galvoti, ką užsisakyti. O santykiai – šimtą kartų atsakingesnis veiksmas!

Sklando daug gandų, kaip judu su Mantu susipažinote: tarsi kartu mokėtės, tarsi filmuodamiesi užmezgėte tarnybinį romaną...

Ne, Manto kursas buvo bebaigiantis akademiją, kai aš tik įstojau. Mes ilgą laiką net jokiuose serialuose ar filmuose nesame kartu vaidinę. Tiesa, 2018 metais filme „Aš – žvaigždė“, kur Mantas buvo pagrindinė žvaigždė, aš suvaidinau mažytį epizodą. Jis nebuvo mano sekama žvaigždė, apie kurį būčiau turėjusi kokią nors nuomonę ar vertinimą. Aišku, žinojau, kad yra toks garsus žmogus, komikas. Tik nelabai domėjausi, kas vyksta tame Lietuvos komikų pasaulyje. Dabar paklausau jų įrašų – na, tikrai juokinga.

Per humorą mes ir susitikome.

Per humorą mes ir susitikome: šou spektaklyje „Buvusių moterų reikalai 3“ su Mantu Stonkumi ir Rolandu Mackevičiumi turėjo vaidinti kita aktorė, bet ji negalėjo. Vienas iš scenarijaus autorių Tadas Vidmantas, kurio filme prieš tai vaidinau, pasiūlė mane. Taip pirmą kartą atsidūrėme vienas priešais kitą.

Pradžioje matai tik kolegą, paskui pažįsti jau žmogų. Natūralu, kad nuomonė ir tai, ką apie žmogų girdėjai ar „žinai“, stipriai keičiasi. Ir kaip galėtų nepasikeisti, jei tada nemylėjau, o dabar myliu (juokiasi)?

Oi, kiek kartų esu sakiusi, kad su vyru aktoriumi tikrai tikrai niekada nedraugaučiau! Jie gi – narcizai, savimylos, tik savimi besidomintys! Prisikalbėjau... Tiesiog pati būdama aktorė žinau, kad jausmingos scenos mūsų profesijoje – neišvengiamos. Kai pačiai tekdavo scenoje vaidinti meilę ar bučiuotis prieš kameras, kaskart pagalvodavau, kad nenorėčiau būti savo pačios antrąja puse. Aš juk dar ir labai pavydi... Taigi dar kartą pasitvirtino taisyklė – niekada nesakyk „niekada“.

Judu jau kalbatės apie šeimą, vaikus?

Pagal amžių man gal ir nėra anksti galvoti apie šeimą, bet mums su Mantu dar tikrai anksti apie tai net kalbėti ir galvoti. Jokių planų nekuriu – palieku viską savieigai. Apskritai neturiu jokių nei dešimtmečio, nei penkmečio planų – net profesiniame gyvenime. Žinoma, galėčiau užsibrėžti didelius tikslus ir jų siekti, bet man įdomiau, ką gyvenimas atneš. Netgi smagu, kad vis dar nežinau, ką veiksiu po penkerių metų.