Aktorė Goda Petkutė: „Laikiau save prasta vien dėl to, kad esu iš kaimo“

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1989 12 28.

Horoskopo ženklas. Ožiaragis.

Mėgstamiausia spalva. Smėlio ir chaki.

Akių spalva. Žalia.

Mėgstamiausias filmas. „Didis grožis“.

Dabar skaitoma knyga.  Erikos Umbrasaitės „Lūpdažio pamokslai“.

Skaniausias valgis. Krosnyje kepta pica.

Svajonių automobilis. „Porsche Cayenne“.

Netikėčiausias daiktas rankinėje. Švarių kojinių pora.

Įdomus faktas apie save. Vis dar naivi.

Gražiausias girdėtas komplimentas. „Šalia tavęs norisi kalbėti nuoširdžiai.“

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Įstojimas į režisūrą.

Erzinanti žmogaus savybė. Veidmainystė.

Labiausiai patinkančios gėlės. Orchidėjos, kalijos, lelijos.

Patinkantis gyvūnas. Šuo, konkrečiai – vokiečių aviganis.

Mėgstamiausias posakis. „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“

Dar prieš pirmąjį karantiną su kolega Arnu Ašmonu keliavote po Lietuvos mokyklas. Kokią žinią nešėte?

Idėja buvo vienintelė: kalbėtis su jaunais žmonėmis apie tai, ko galbūt niekad neišdrįstume pasakyti garsiai. Mūsų baimės ir klaidingi įsitikinimai. Mūsų pačių vidiniai kalėjimai, kurie trukdo siekti esminių gyvenimo tikslų. Keliavome trokšdami visiems įrodyti, kad buvimo vieta neturi jokios įtakos svajonėms. Viskas yra tavyje ir kyla iš tavęs. Viskas esi Tu.

Kas jus įkvėpė imtis šios veiklos? 

Mes su Arnu esame kilę iš mažų miestelių. Šią atskirtį vaikystėje jautėme tikrai labai stipriai. Pamenu, kai atvažiuodavome į Klaipėdą, tai būdavo kažkoks kosmosas. Kiek gatvėmis skubančių žmonių, kiek lekiančių automobilių, šviesoforų blykčiojimai – visa tai atrodė tarsi kitas pasaulis. Ir nė nenumaniau, kad toks suvokimas bus trukdis integruotis į didmiesčio pasaulį. Menkinau save ir laikiau prasta vien dėl to, kad esu kaimo merga, o ne miesto dalyvė. Tai viską labai apsunkino: tiek studijas, tiek santykius. Ir kai suaugau, kai įgavau tam tikros patirties, kai suvokiau, kad viskas yra tik mano galvoje, pasidarė ir gera, ir liūdna. Gera, nes supratau, kad tai, ką galvoju, yra ne visai tiesa. Liūdna, kad tik dabar... Štai todėl ir panorau pasidalinti savo patirtimi, pasistengti, kad vaikai kuo anksčiau suvoktų savo individualumą ir tai priimtų kaip didžiausią pliusą.

Tai darėte visiškai neatlygintinai, iš savų lėšų...

Taip, viskas, kas ateina iš širdies, man atrodo, kryptingai nuveda ten, kur reikia. Tik vėliau galbūt pradedi gvildenti mintis, kad būtų smagu ir toliau tai daryti, tik jau nebe iš savo kišenės. Šią idėją pabandžiau įgyvendinti su stovyklomis. Mums pasisekė, iš Kultūros tarybos gavome šiokį tokį finansavimą. Pabandėme, patiko ir tikrai norėtume tęsti. Žiūrėsim, ar vėjai mums bus palankūs.

Kokių nuotykių patyrėte keliaudami po Lietuvą? Kokių emocijų pasisėmėte? 

Mūsų kelionės buvo turiningos visomis prasmėmis. Patys daug ko išmokome. Kas kartą vis naujas susitikimas su vaikais atnešdavo begalę atsakymų į asmeninius klausimus. Ir kas kartą tapdavome vis drąsesni ir laisvesni. Visa tai mums suteikė begalę naujos patirties. Galų gale, kalbėdami su jaunais žmonėmis, analizavome ir save. Ir ne tik tai. Man šis projektas atnešė ir naujus santykius, meilę (šypsosi). Viskas gyvenime yra dinamiška, bet tas ir žavi. Turiu išmokti pokyčius priimti ramiu protu.

Taigi su Arnu esate pora ne tik televizijoje, bet ir realybėje?..

Taip, jau pusmetis. Šiaip man laikas visada greit bėgo. Bet kai esi su mylimu žmogumi, kai skraidai padebesiais, kai esi apsvaigęs nuo jausmo, laikas tiesiog sprogsta. Atrodo, dar neseniai, patys to nesuvokdami, susitikdavome filmavimo aikštelėje parepetuoti scenų, o dabar gyvename kartu ir drauge atvažiuojame į fimavimus. Anksčiau atvykti jau nebereikia, nes tekstus pasikartojame namuose (juokiasi). 

Ne vieną sezoną vaidinate seriale „Moterys meluoja geriau“. Ar kuriamas personažas jums artimas? 

Kiek teko vaidinti serialuose, galiu pasakyti, kad šitas vaidmuo man yra ryškiausias ir padaręs daugiausia įtakos. Laura yra kaprizinga, mergaitiška, pasimetusi vilioklė, atvykusi į Vilnių laimės ieškoti. Čia viskas ir prasideda – jau treji metai kaip ji ieško savo laimės. 

Šis personažas man labai tolimas. Aš iš esmės manau esanti gili persona, nuolat besikuičianti tarp egzistencinių klausimų, mėgstanti filosofuoti apie gyvenimą. Kartais gal ir per daug...  Derėtų išmokti sustoti ir tiesiog būti. Laura gyvena čia ir dabar, kas irgi nėra blogai. Tiesiog jos laimė kitokia: pinigai, galbūt nepastovūs santykiai, laisvė, naivumas ir pan. Bet man įdomu kurti šį personažą, aš pamilau Laurą, prisirišau prie jos.

Tačiau vaidmenis kuriate ne tik televizijoje. Dar yra ir teatro scena. Kas užima pirmąją vietą?

Labai sudėtingas klausimas. Tiesiog taip nutiko, kad dar studijuodama pradėjau dirbti televizijoje... Nors esu teatro aktorė, visada šalia yra ir televizija. Šios abi platformos man davė labai daug pamokų. Tiek scena, tiek kamera mūsų profesijos atstovams labai reikalingos. Tiksliau, reikia mokėti tinkamai dirbti su šiais įrankiais. Man pasisekė ir aš galiu tuo pasidžiaugti. 

Vis dėlto ne viskas taip gražu, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sunkiausia šiame darbe nežinomybė. Tu niekada nesi tikras, ar būsi reikalingas, ar bus naujų projektų, ar įgyvendinsi režisieriaus idėjas, ar pasieksi žiūrovą. Kai vis dėlto viską pasiekti pavyksta, jautiesi laimingiausias pasaulyje. Tu patenkini ir savo, ir režisieriaus lūkesčius.

Neseniai pasklido žinia, kad greta tiesioginės savo veiklos ėmėte kurti drabužius. Kas paskatino to imtis? 

Tai mano hobis. Kurti ką nors savo, labiau susieta su praktiškumu, norėjau seniai. Tiesiog neturėjau tam laiko, o gal ir nesijaučiau subrendusi. Karantinas buvo tinkamas laikas išsigryninti mintis ir jas realizuoti. Drabužių linija „Cozy shelter“ (jauki užuovėja – red. past.) yra tai, ko nesąmoningai visi ieškome ir tikimės. Ar tai būtų susije su kitu žmogumi, ar su mumis pačiais. Juk sunkiais gyvenimo momentais, romantikos pripildytais vakarais, tamsiais rytais norim turėti užuovėją, kur būtų galima prisiglausti, sustoti ir pailsėti. Viskas vyko labai natūraliai. Kai tai yra tavo hobis, nereikia su niekuo nieko derinti, ima ir pavyksta (šypsosi).

Kodėl skiriamuoju rūbų ženklu tapo flamingai?

Flamingas neša labai daug svarbių žinučų. Apskritai, jie labai socializuoti paukščiai, kupini bendrystės. Ko mums galbūt dabar itin stinga. Vienu metu mes tarsi labai didelė komanda,  kitą akimirką – pirmi teisti. Gražius dalykus simbolizuoja šis paukštis, rodo, ko mums dažnai stinga.

Jei verslas įgautų pagreiti, taptų labai pelningas, ar atsisakytumėte aktorystės? 

Cha, klausimas, verčiantis susimąstyti. Kadangi drabužių linija „Cozy shelter“ yra mano idėja, mano dalis, mano kūrinys, mano indėlis, mano investicija, mano energija, mano laikas, ji savaime tampa labai reikšmingu dalyku. Šis prekės ženklas turi didžiulę įtaką man ir aplinkiniams. Net nežinau, kaip būtų, jei verslas pasiimtų visą mano laiką. Tikriausiai padėtų Arnas, nes jis prie to labai intensyviai prisideda jau seniai. Žinočiau, kam patikėti vairą. Aš juo labai pasitikiu. Viską galima derinti, svarbiausia susidėlioti prioritetus.

Goda, kas jums svarbiausia gyvenime? 

Svarbiausia nepamesti savęs. Taip pat tikėti savimi ir pasitikėti gyvenimu. Išlikti doram sau ir artimiausiam. 

Daugeliui pirmasis karantinas nepraėjo be pasekmių. Ką šis atsiribojimas davė jums?

Man davė oversized rūbų liniją „Cozy shelter“ (šypsosi). Kad ir kaip keistai skambėtų, man tai buvo vienas įdomiausių, daugiausia perversmų atnešęs laikas gerąja prasme.