Aktorė Gražina Baikštytė: „Kompleksuodavau klausydamasi kalbų apie savo išvaizdą“
Aktorė, straipsnių ir knygų autorė, fotomodelis... Vedlys, vedęs Gražiną Baikštytę gyvenimo keliu, pasirūpino, kad būtų visko daug: įkalnių, nuokalnių, pažinčių, atradimų, kūrybos – ir galybė komplimentų.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Visiems turi būti aišku, kad gerbi ir save, ir kitus
„Dabar – viskas kitaip. Dažnai pasijuntu nemokanti prisitaikyti prie to „kitaip“. Šiandien mados ir grožio standartai demokratiškesni, saviraiškos laisvės kur kas daugiau, bet ne jie svarbu. Tavo stilius, pagarba kitiems žmonėms, kurie tave mato, – štai kas reikšminga, mano akimis. Laikausi principo: eidama į viešumą turi atrodyti taip, kad visiems būtų aišku, jog gerbi ir save, ir kitus. Nesvarbu, kas tu – žinoma ar nežinoma: jei esi moteris, turi prisižiūrėti, būti susitvarkiusi.
Saviraiškos laisvė... Sophia Loren daugybę metų nekeičia įvaizdžio, kuris šiandien neatrodo madingai, bet jai jis tinka. Matyt, ji intuityviai jaučia, kad nieko kito nereikia. Ir aš visą gyvenimą vadovaujuosi intuicija, o ne grožio, mados industrijų brukamais standartais. Va mano siuvimo mašina... Mokydamasi Kinematografijos institute Maskvoje nuolat sulaukdavau komplimentų dėl aprangos, o juk dažniausiai vilkėdavau savo pačios megztais ir siūtais drabužiais. Ir vėliau kino festivaliams Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje (ne viename jų buvau vertinimo komisijos narė) sukneles, sijonus, palaidines pasisiūdavau pati. O kai būdama 55-erių pasirodžiau vieno festivalio atidaryme su Ramunės Piekautaitės fuksijų spalvos suknele virš kelių ir ilgaauliais batais, kilo furoras, nes savo apranga labai išsiskyriau iš kitų.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nematau tokių perlenkimų, kokių pilna Rusijoje
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nematau tokių perlenkimų, kokių pilna Rusijoje. Bene labiausiai ten akis bado net ne perkrautas garderobas, o plastinių operacijų sudarkyti moterų veidai. Pati mačiau, kaip viena aktorė nusišypsojo ir... nebepajėgė susičiaupti. Turėjo viena ranka prisidengti, kad kita grąžintų lūpas į vietą... Pagarba mūsų plastinės chirurgijos chirurgams, nes Lietuvoje tokių veidų nepastebiu. Ta pusė Lietuvos, kuri galvoja, kad Baikštytė prisidariusi plastinių operacijų, tegu taip ir galvoja. Aš tiesiog bijočiau tai daryti.“
Žiūri į nedailų veidą ir negali akių atitraukti
„Sophia Loren, Audrey Hepburn, Monica Bellucci... Kai vardiju, kurios moterys man gražios, turiu galvoje ne tik jų išorinį grožį. Žavėjausi Galina Dauguvietyte, nors veidas buvo išvagotas raukšlių. Bet man jos nepaprastai gražios! Ji buvo tokia vienintelė, unikali! Prancūzės Annie Girardot, Isabelle Huppert, italė Giulietta Masina – taip pat ne gražuolės, bet jos įdomios. Kiekvienas režisierius pasakys: gyvenime gražus aktorius nebūtinai ekrane bus įdomus. Ir, atvirkščiai, žiūri į, atrodytų, nedailų veidą ir negali akių atitraukti. Apie tokius sakoma: „Kamera juos myli.“
Jaučiuosi neišnaudota
„Neslėpsiu: jaučiuosi neišnaudota kaip aktorė. Režisieriai dažniausiai mane matė kaip XIX amžiaus romantinę heroję, aukštuomenės damą ar milijonieriaus žmoną, o man taip norėjosi save išmėginti ir kitokio plano vaidmenimis... Žinoma, tai slėgė. Kita vertus, sutikau daug aktorių, atsidavusių darbui, turinčių jo daug ir įvairaus. Ir kas iš to? Metams bėgant vis labiau vertini šeimą ir suvoki, kad ne darbas, o vaikai – tai geriausia, kas galėjo nutikti. Dukros, namai man – pirmoje vietoje.“
Nuo komplimentų nejauku
„Neseniai kelias dienas viešėjau draugų sodyboje. Buvo ten ir daugiau svečių. Sulaukiau komplimentų, bet man nuo jų buvo nejauku, nes aš juk – gamtoje, nepasidažiusi, apsirengusi paprastučiais drabužiais ir visiškai netrokštanti išsiskirti... Jaučiausi taip, lyg turėčiau teisintis ir neigti, kad tai, kas man sakoma, – tiesa. „Gražina, jūsų žema savivertė“, – išgirdau iš vienos viešnios. Ir ji teisi! Turiu šią problemą nuo vaikystės. Juokauju, kad pavardė mane taip veikė. Buvau labai nedrąsi, savimi nepasitikinti... Puikiai prisimenu, kaip kompleksuodavau klausydamasi kalbų apie savo išvaizdą. Tikrai nesijaučiau esanti kažkokia išskirtinė. Nežinodavau, kaip reaguoti. Abejodavau, ar žmonės tikrai galvoja tai, ką sako. O Kinematografijos institute man prilipo pravardė Baikšti gražuolė (rus. Пугливая красавица). Su amžiumi išdrąsėjau, bet koją kiša tas mano perfekcionizmas. Tiesiog turbūt per daug iš savęs reikalauju, esu pernelyg savikritiška.
Metams bėgant pasipylė žurnalisčių skambučiai: „Atskleiskite savo grožio paslaptį!“ Iš pradžių nuoširdžiai atsakinėdavau, bet galop atsibodo. O dar tie skaitytojų komentarai... Būdama jaunesnė jautriai į juos reaguodavau. Dabar – kitaip: kokia esu, žinau daug geriau už bet kurį iš tų rašytojų, kurpiančių apie kitus visokias bjaurastis ir absurdus.“
Daug kam pasirodė, kad nusifotografavau nuoga. Iš tiesų – su maudymosi kostiumėliu
Daug kam pasirodė, kad nusifotografavau nuoga
„Vienas žiūrovas, paskambinęs į tiesioginę Rusijos TV laidą, kurioje buvo pristatyta mano į rusų kalbą išversta knyga apie Rimą Tuminą, prisipažino jau kelis dešimtmečius saugantis žurnalą su Liudo Ruiko nuotrauka „Gražina“. Ji, daryta 1969-aisiais, man nutiesė kelią į kiną... Daug kam pasirodė, kad nusifotografavau nuoga. Iš tiesų – su maudymosi kostiumėliu, tik ant viršutinės jo dalies užleidau plaukus. Pamenu Liudo žodžius: „Tu, Gražina, ne kaip visos. Kitos prašo jų aktus fotografuoti, o tu – ne.“ Jokiais būdais nebūčiau sutikusi apsinuoginti prieš kamerą. Ne todėl, kad būčiau abejojusi savo kūnu. Tiesiog man nebuvo priimtina jį taip demonstruoti. Buvau trisdešimties, jau turėjau dukrą, bet kai reikėjo filme „Ferfakso milijonai“ suvaidinti sceną, kurioje mano personažas vilki permatomą peniuarą, pareikalavau trijų sluoksnių audinio. Ir tuo prajuokinau Juozą Budraitį. Jis filme sukūrė pagrindinį vaidmenį, o aš – jo žmoną. Paaiškinau Juozui, kad ne jo gėdijuosi, bet nematau reikalo apsinuoginti prieš visus.“
Jei tau atgrasus toks „flirtas“...
„Ir studijų laikais, ir vėliau vis atsirasdavo vyrų, rėžiančių aplink Baikštytę sparną. Kai įstojau į Kinematografijos institutą, mane ėmė globoti ten jau mokslus graužiantys du Algimantai – būsimi kino meistrai Puipa ir Mikutėnas. Jie globojo mane, o aš dalijausi su jais iš Lietuvos mamos atsiųstu maistu. Bet neilgai trukus su Miku pradėjome draugauti artimiau ir net kartu apsigyvenome. Įsimylėjęs jis buvo velniškai pavydus ir kartą netgi išmetė pro langą visą mano kosmetiką – kad nesidažyčiau ir negundyčiau kitų. Todėl prisiminusi savo pasimatymą su gražuoliu gruzinu Zurabu Kipshidze, į kurį Mikutėnas leido nueiti, svarstau, kodėl leido? Gal tai buvo taktinis manevras mūsų romano pradžioje – suprato, kad jo savininkiškumas gali mane atbaidyti? Tąkart pavakarieniavome su Zurabu ir maloniai atsisveikinome. Tačiau po kažkiek metų viename festivalyje nuo kito aistringo gruzino teko gintis fiziškai. Festivaliai – labai palanki terpė tiems vyrams ir moterims, kuriems reikia intrigėlių. Bet jei tau atgrasus toks „flirtas“, jei to absoliučiai nereikia, nes namie laukia mylintis vyras, – iš kažkur atsiranda nežemiškų jėgų gintis! Paklausiau amžinatilsį Eimunto Nekrošiaus, ką jis mano apie #MeToo, ir jo atsakymas buvo: „Taip buvo per amžius, taip ir bus. Tik anksčiau apie tai mažiau kalbėdavo, gal tik iš ausies į ausį. Ta tema praeis.“
Egzistuoja labai plona linija, kurią mato tik du žmonės, todėl kitiems kurį nors iš jų smerkti
Iš patirties galiu pasakyti, kad daug moterų aktorių yra sulaukusios panašaus nepageidaujamo dėmesio kaip ir aš, tačiau esu šventai įsitikinusi, jog tai, kas įvyks ar neįvyks, labai priklauso nuo moters elgesio atsakant į vyro įgeidžius. Egzistuoja labai plona linija, kurią mato tik du žmonės, todėl kitiems kurį nors iš jų smerkti... Paprasta suklysti. Žinoma, kai kurios situacijos susiklosto taip, kad nelieka jokių abejonių, kas turi prisiimti atsakomybę.“
Tas mano perfekcionizmas – visur
„Nors ne visose situacijose būnu drąsi, bet užsispyrimo ir perfekcionizmo netrūksta. Tas mano perfekcionizmas – visur... Todėl, kad ir ko imčiausi, turiu trūks plyš padaryti gerai! Įsivaizduoju, kiek atsirado skeptikų, kai rašiau knygas apie Rimą Tuminą, o vėliau apie Šarūną Bartą... „Na na, ji parašys...“ Parašiau, nes žinojau, ko ir kaip noriu. Svarbiausia – žmogus, apie kurį rašau, man pačiai turi būti įdomus. Tuomet ir kitiems skaityti bus įdomu. Į knygų rašymą ėjau pamažu, per įvairius gyvenimo etapus. Jas kurdama jaučiuosi laisva. Šis darbas man teikia didelį pasitenkinimą.“
Kas tu tokia, mergužėle?
„Kodėl tau nepamėginus aktyviau reikštis socialiniuose tinkluose?“ – klausia manęs draugės, turėdamos galvoje influencinimo bangą. Labai abejoju, kad galėčiau tai daryti. Man taip keista, kai kažkokia mergužėlė pradeda pasakoti virtualioje erdvėje, ką ji valgo, kaip rengiasi, kokias grožio procedūras daro, ir vien dėl to tampa nuomonės formuotoja. Dar ir pinigų užsidirba! „Kas tu tokia, mergužėle? Kiek išties susigaudai tose sferose, apie kurias kalbi kaip kokia ekspertė?“ – galvoju aš. Ir man be galo keista, kad atsiranda, kurie ja seka.“
+50