Aktorė Gražina Blynaitė-Kernagienė – ugninio charakterio stiliaus ikona

Gražina Virginija Blynaitė-Kernagienė/ Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr.
Gražina Virginija Blynaitė-Kernagienė/ Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr.
Raminta Keršytė
Šaltinis: Žmonės
A
A

Nuostabi elegancija, kasdienis pasitempimas, gyvenimas teatru, didelė meilė ir atsidavimas šeimai, – tokie apibūdinimai skambėjo prisimenant aktorę Gražiną Blynaitę-Kernagienę. Įstabi aktorė prisiminta vakare, skirtame Lietuvos teatralams, kurie šiemet minėtų gimimo šimtmečius.

G. Blynaitė-Kernagienė 1918 metais gimusi Odesoje, vėliau iš teisės studijų Kaune pasuko į aktorystę, dirbo Vilniaus valstybinio dramos teatro trupėje, kūrė vaidmenis teatre ir kine. Aktorę supo teatras ir asmeniniame gyvenime – šeimą sukūrusi su aktoriumi, dramaturgu Aleksandu Kernagiu, nestokojo teatro ir kasdienybėje, po darbų. Neveltui, matyt, pagarbą ir meilę scenai perdavė ir sūnui maestro Vytautui Kernagiui, aktorystės keliu pasuko ir anūkė Gabija Jaraminaitė.

„Aplinkinius žavėjo elegancija, kuri skleidėsi daugiausia pomėgiu skrybėlaitėms – išvyko pas brolį į Ameriką, o grįžusi iš lėktuvo jau lipa su didele skrybele. Nors būdas ir nebuvo pats švelniausias, turėjo ugninį charakterį bei mėgo kartoti: „Vieną sykį pasakiau, dukart nekartosiu! Ir taškas!”, – vakaro metu juokėsi aktorės dukra Rasa Kernagytė-Jaraminienė.

Gražiną atmindamas jos kolega ir amžininkas Vytautas Dumšaitis sakė Gražiną Blynaitę-Kernagienę buvus ne tik puikią aktorę, bet ir kolegos Aleksandro žmoną. Jų namuose aktoriams vakarojant, visada vaišino, maloniai sutiko ir buvo nuostabi S. Maršako spektaklio vaikams „Katės namai” Ožkos vaidmens atlikėja. Pastarasis spektaklis gyvavo ilgai, o ji – nepakeičiama šiame vaidmenyje.

Kolegei Gražinai ypatingai svarbi buvo jos šeima, sūnaus Vytauto besiskleidžiantis muzikinis talentas. Aktorius atminė apie statomą spektaklį, kuriam būtinai reikėjo ne taip dažno daikto anuomet – magnetofono. Ir jį kaip tyčia su režisieriaus padėjėjos žinia pasiskolinusi Gražina, nes sūnui Vytautui reikia. „Teatre ieško to magnetofono, eina režisierius pas G. Kernagienę namo, o ji atkertanti, – „Spektakliui tai spektakliui, bet Vytui reikia magnetofono!”, – pasakojo V. Dumšaitis.

Rasa Kernagytė-Jaraminienė kalbėjo, kad mama verta visų tų žodžių ir pagarbos. „Atrodo, kartais nepelnytai neleido savęs išreikšti, kartais nepakankamai skleidėsi kaip aktorė, nors teatras buvo jos visas gyvenimas, ji alsavo teatru”, – pasakojo aktorės dukra. Kaip ir dėmesys šeimai, įskiepytas ir jai, ir broliui Vytautui, apie kurį atminimo vakaro metu bylojo ne vienas kalbėjęs

Aktorė sugebėjo kiekviename spektaklyje ir rolėje atrasti naują atspalvį, nors buvo ir daug nepanaudotos energijos, aktorinio potencialo. Per savo karjerą G. Blynaitė-Kernagienė suvaidino virš 60 vaidmenų, dirbo su režisieriais R. Juknevičiumi, M. Mironaite.

Renginys, kuriame prisiminta 2013 metais Amžinybėn išėjusi G. Blynaitė-Kernagienė bei aktoriai Stepas Kosmauskas, Janina Budrikaitė, Bronius Kisielius – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ciklo „Šimtamečiai 1918 – 2018”, skirto iškiliems teatralams, dalis.