Aktorė Ieva Andrejevaitė: „Kad svajonės pildytųsi, jos turi būti ypač tikslios“

Sėkmingai suvaidinusi filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ apie neramumus Kaune 1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, Ieva keleriems metams vėl išnyko iš lietuvių režisierių akiračio. Penkerius metus darbai ją laikė Maskvoje, o pernai nuvedė į Londoną – norėjosi daugiau dirbti tarptautiniuose vandenyse. Ir štai, likimas sudėliojo taip, kad gavusi vaidmenį amerikiečių kino juostoje filmuotis aktorė atvažiavo į... Lietuvą. O Estijos sostinėje jos laukia naujas projektas – vaidybinis filmas apie slaptosios žvalgybos šnipų istoriją Taline 1939-aisiais. „Filmas paremtas istoriniais įvykiais prieš Antrąjį pasaulinį karą, prieš Estijai prarandant nepriklausomybę. Ko gero, panaši istorija galėjo nutikti ir Lietuvoje, – svarsto aktorė. – Man tie laikai – nepaprasti: kitokie drabužiai, suknelės, fantastiškos šukuosenos ir grimas. Pusė Talino centro buvo uždaryta, kad pavyktų atkurti reikiamą laikotarpį. Lygiai taip pat filmavome „Emiliją iš Laisvės alėjos“ – dalis Laisvės alėjos tarsi grįžo keturiasdešimt metų atgal. Labai patinka vaidinti kūriniuose, kuriuose laikas gerokai nutolęs nuo šių dienų arba kai galiu būti ne savimi, – noriu išeiti iš komforto zonos ir įkūnyti negražią, kreivą šleivą, nelaimingą... Aktorystė suteikia galimybę pasimatuoti daug likimų.“

Vaidmenų trūkumu turbūt nesiskundžiate?

Kiekvieno menininko kelias kupinas sėkmingų etapų ir tokių, kai reikia palaukti. Gyvenime išmokau neabejoti, kad vis tiek viskas bus gerai. Tik svarbu ne sėdėti ir laukti, o judėti į priekį. Mano svajonių išsipildymas priklauso nuo to, kaip tiksliai jas suformuluoju. Seniau, pamenu, visatai siųsdavau tokias svajones: „Noriu daug dirbti. Noriu būti geriausia pasaulio aktorė“, bet visata juk nežino, ką tau reiškia formuluotė „geriausia aktorė“. Arba frazė „noriu būti laiminga“ – iš kur visatai žinoti, kas tau teikia laimę? Turėjau labai daug svajonių, bet visos buvo abstrakčios, o aš nesuprasdavau, kodėl man nesiseka, nors taip stengiuosi.

Kad svajonės pildytųsi, jos turi būti ypač tikslios. Pernai sugalvojau: noriu išbandyti tokį kino žanrą, kurio dar nemėginau, pavyzdžiui, vaidinti mokslinės fantastikos, veiksmo filme. Tokiame, kur filmuojama žaliame fone, o vaizdas tik paskui piešiamas kompiuteriu. Kad būtų daug veiksmo, šaudymo scenų. Tą svajonę dar papildžiau mintimi: kaip būtų gerai, jei būtų filmuojama Lietuvoje. Nors pati suabejojau: juk Lietuvoje tokių filmų nelabai stato... Dar paskambinau Londone gyvenantiems lietuviams kaskadininkams, su kuriais draugauju, ir pasakiau: „Reikia pradėti darbuotis, nes jaučiu, kad kažkas bus.“ Jie mane treniravo, mokė įvairiausių triukų, net kautis kardais, nes labai norėjau šito išmokti. Staiga po dviejų savaičių iš aktorių agentūros gaunu kvietimą į atranką – bus kuriamas veiksmo filmas, bus žali ekranai, filmuoja amerikiečiai Lietuvoje! Vaidmuo: kovotoja, besikaunanti kardais! Agentūrai nusiunčiau kelis vaizdo įrašus, kaip valdau kardus. Dar po kelių savaičių jau buvau Lietuvoje ir rengiausi šiam kino projektui su geriausiais Berlyno kaskadininkais. Birželį pradėjome filmuoti.

Bet kokio stiprumo turi būti nuojauta, kad žinotum, ko kinui iš tavęs gali prireikti!

Ne nuojauta – šiuolaikinis aktorius turi mokėti viską. Kuo daugiau gabumų turi ar bent jau esi išbandęs sričių, tuo geriau. Tai – pranašumai, didinantys galimybę laimėti vaidmenį. Jeigu atrankos pabaigoje lieka du puikūs aktoriai, o vienas jų moka tai, ko reikia vaidmeniui – joti, kautis ar dainuoti, – abejonių nekyla, kurį paims. Filmo prodiuserių vėliau klausiau, ar mano pasirinkimą lėmė tai, kad mokėjau kautis kardais. Jie tai patvirtino, juo labiau buvo matyti, kad tiesiog degu išbandyti tokius naujus dalykus.

Anksčiau nesu dariusi nieko panašaus: mano vaidmenys dažniausiai buvo labiau draminiai, o čia – visiškas veiksmo filmas, daug triukų ir visus atlikau pati. Iš Berlyno atsiųsta kaskadininkė turėjo būti mano dublerė. Bet po kokios savaitės išvažiavo, nes filmo kūrėjai pamatė, ką sugebu, ir pripažino – Ieva visus savo triukus padarys pati. Aš mėgstu sportą, joju žirgais, plaukiu, nuo vaikystės šoku, dainuoju, groju įvairiais muzikos instrumentais, domiuosi vietnamietiškais kovos menais. Gyvenime nesu mušeika, bet jei kine gaunu pasimušti – nieko nėra geriau (juokiasi).

Jūsų sėkmės kine galėtų pavydėti ne viena kolegė. Tačiau turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tai irgi turi savo kainą: emigracija, klajokliškas gyvenimo būdas, santykius griaunantys atstumai...

Kai baigiau akademiją, turėjau vos kelis vaidmenis teatre, šiek tiek vaidinau serialuose. Man to buvo maža. Susikroviau lagaminėlį ir išvažiavau laimės ieškoti į Londoną. Buvau jauna užsispyrusi menininkė, glaudžiausi pas tuos, kas priėmė: draugus, draugų giminaičius, nakvodavau virtuvėje ant pripučiamo čiužinio, kuris vos pripūstas po valandos jau subliūkšdavo kaip balionėlis, o vidury nakties iš darbo grįžę šeimininkai virtuvėje šalia manęs kepdavo koldūnus. Tas čigoniškas gyvenimas truko gal kokius keturis mėnesius. Draugas, dirbantis renginių versle Maskvoje, pakvietė padėti – reikėjo aktorių, šokėjų. Ten per kelias dienas susiradau ir paskambinau kelioms dešimtims aktorių agentūrų. Laužyta rusų kalba, kokią tada temokėjau, prašiau su manimi susitikti. Susipažinau su nuostabia agente ir po kelių savaičių gavau pagrindinį vaidmenį rusų filme. Rusai mėgsta mūsų aktorius, vis pabrėžia, kad mūsų vaidyba yra kitokia – atviresnė, jautresnė, vakarietiška. Man Rusijoje visada sako: „Tu tokia egzotiška.“ Tada į Londoną grįžau tik susikrauti lagamino ir atvažiavau į Maskvą: planavau pusmečiui, o užtrukau beveik šešerius metus. Pernai vėl persikrausčiau į Londoną – noriu būti pasiekiamesnė Europoje, turėti daugiau vaidmenų anglų kalba.

Turbūt pastaruoju metu man taip sekasi, nes neturiu plano B – negalvoju, kad jei nepasiseks kine, eisiu dirbti ko nors kito... Tiesiog nesudarau aplinkybių tai nesėkmei ateiti. Turiu tik planą A. Net jei kuriuo nors metu nesiseka ar mažiau sekasi, vis tiek turiu savo viziją, perspektyvą ir judu link jos.

Apie šeimą dar negalvojate?

Pasąmonėje gal ir yra tokių minčių, nors šiuo metu draugo neturiu. Sakote, santykius griauna atstumas. Nemanau, pastarieji mano santykiai buvo ilgi, daug skraidėme vienas pas kitą. Regis, sutapo ir požiūriai: niekas nebandė uždaryti manęs narvelyje ir neliepė virti barščių. Ir nebūčiau leidusi, kad taip įvyktų. Laisvė ir galimybė save realizuoti man yra svarbiausia. Anksčiau net nuoširdžiai žavėjausi tokiu savo keliauninkės gyvenimu. Bet dabar vis labiau norisi turėti bent jau savo bazę – namus. Pamenu, praėjusią vasarą vėl su mažu lagaminėliu nuvažiavau į Londoną ir išsinuomojau butuką. Susidėjau į spintą kelias poras kojinių, džinsus, kelerius marškinėlius ir sukneles. Atsisėdau ant lovos, žiūrėjau į tą spintą ir ašaros byrėjo iš laimės, kad pagaliau turiu namus. Namus, į kuriuos galėsiu grįžti. Aišku, suvokiu, kad jie – ne mano ir kad negaliu apsikrauti daiktais, nes bet kada reikės tą lagaminą susidėti ir vėl iškeliauti. Mano namai vis dar ten, kur mano batai.

O meilė? Meilė ateina tada, kai esi jai pasiruošęs. Pažįstu save, todėl žinau, kad jei įsimylėsiu, man vėl nuneš galvą – tada visi darbai, aktorystė ir tobulėjimas taps antraeiliai. Vietoj parodos atidarymo lietingą vakarą geriau rinksiuosi sofą, gerą filmą ir picą mylimo žmogaus draugijoje. Nes juk taip smagu tingėti, kai turi su kuo! Žinau, kaip svarbu net atradus tą artimą žmogų neprarasti savęs. Todėl šiuo metu daugiau laiko nusprendžiau skirti sau, savo gyvenimui. Aktoriaus karjeroje irgi yra tam tikras amžiaus tarpsnis, kai gali iššauti. Jaučiu – arba dabar, arba niekada.